Stemplės vėžio gydymo rezultatai Nacionaliniame vėžio institute 2008–2017 metais

Introduction. Esophageal carcinoma is the eighth most common cancer, and the sixth most common cause of cancer related deaths worldwide. Despite many advances in diagnosis and treatment, the 5-year survival rate for all patients with esophageal cancer ranges from 15% to 20%. Our aim was to analyze these patients results of operative, conservative and palliative treatment, determine the survival rate at the National Cancer Institute (NCI) since 2008 to 2017. Methods. From 2008 to 2017, 512 patients with esophageal cancer were treated in NCI. Patients received operative, palliative operative treatment, chemoradiotherapy, radiotherapy, chemotherapy or symptomatic treatment. Statistical analysis was performed using STATA 11 statistical software. Results. 512 patients (mean age 61.8 years) were analyzed: 63 women (12.3%) and 449 men (87.7%). 25 patients (4.9%) had I stage cancer, II stage – 74 (14.4%), III stage – 258 (50.4%), IV stage – 155 (30.3%). The prevalent morphology – squamous cell carcinoma – 445 cases (86.9%) and adenocarcinoma – 48 cases (9.4%). There were 75 (14.6%) patients who underwent radical operations and 271 – palliative operations. Chemoradiotherapy was applied in 97 (19.0%) patients, radiotherapy – 81 (15.8%), chemotherapy – 111 (21.7%), symptomatic treatment – 148 (28.9%). After radical operations, the rate of complications was 46.17% and mortality was 10.67%. The most common complication – fistula. Overall survival: 1 y – 33.91%, 5 y – 9.0%. Depending on the type of treatment, 5 y survival: after radical surgery – 26.53%, after chemoradiotherapy – 17.95%, after radiotherapy – 5.36%, after chemotherapy – 1.92%, after symptomatic treatment – 1.92%. Conclusions. In the radical surgical treatment group, the incidence of postoperative complications was 46.17% and mortality rate – 10.67%. In the palliative surgical treatment group, the incidence of postoperative complications was 4.5% and mortality rate – 0.7%. 5 year overall survival rate at the National Cancer Institute was 9.0%. Important influence on survival rate had treatment modality, stage of disease and size of primary tumor.Įvadas. Stemplės vėžys (SV) yra aštunta pagal dažnumą onkologinė liga ir šešta mirties dėl vėžio priežastis pasaulyje. Nepaisant pažangos šią ligą diagnozuojant ir gydant, bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas siekia 15–25 proc. Straipsnio tikslas – apžvelgti 2008–2017 m. Nacionaliniame vėžio institute (NVI) gydyto SV atvejų gydymo patirtį, įvertinti operacinio, konservatyvaus ir paliatyvaus gydymo rezultatus, nustatyti ligonių išgyvenamumą. Tyrimo metodika. 2008–2017 m. NVI gydėsi 512 pacientų, sergančių SV. Ligoniams taikytas operacinis, paliatyvus operacinis, chemospindulinis, spindulinis, chemoterapinis ar simptominis gydymas. Statistinė analizė atlikta naudojant STATA 11 statistinę programinę įrangą. Rezultatai. Tirtų pacientų amžiaus vidurkis – 61,8 metai. Iš 512 tiriamųjų 63 buvo moterys (12,3 %), 449 – vyrai (87,7 %). I stadijos vėžiu sirgo 25 (4,9 %), II stadijos vėžiu – 74 (14,4 %), III stadijos vėžiu – 258 (50,4 %), IV stadijos vėžiu – 155 (30,3 %) pacientai. Dažniausia morfologija – plokščialąstelinė karcinoma (445 atvejai, 86,9 %), adenokarcinoma – 48 atvejai (9,4 %). Operuoti radikaliai – 75 (14,6 %), paliatyviai – 271 ligonis. Chemospindulinis gydymas taikytas 97 (19,0 %) ligoniams, spindulinis – 81 (15,8 %), chemoterapinis – 111 (21,7 %), simptominis – 148 (28,9 %). Po radikalių operacijų komplikacijų dažnis – 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Dažniausia komplikacija – fistulė. Bendrasis reliatyvus išgyvenamumas: vienus metus – 33,91 proc., penkerius metus – 9,0 proc. Atsižvelgiant į gydymo rūšį, reliatyvusis 5-erių metų išgyvenamumas po radikalių operacijų siekė 26,53 proc., po chemospindulinio gydymo – 17,95 proc., po radioterapinio gydymo – 5,36 proc., po chemoterapinio gydymo – 1,92 proc., po simptominio gydymo – 1,92 proc. Išvados: Po radikalaus SV operacinio gydymo pooperacinių komplikacijų dažnis siekė 46,17 proc., mirtingumas – 10,67 proc. Po paliatyvaus operacinio gydymo komplikacijų dažnis siekė 4,5 proc., mirtingumas – 0,7 proc. NVI gydytų SV sergančiųjų bendrasis 5-erių metų reliatyvus išgyvenamumas – 9,0 proc. Reikšmingos įtakos išgyvenamumui turėjo taikytas gydymas, diagnozuotos ligos stadija ir pirminio naviko dydis

Vaizdo torakoskopijos galimybės gydant įvairios etiologijos pleuritą

Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Saulius Cicėnas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El paštas: [email protected] Tikslas Įvertinti vaizdo torakoskopinių operacijų reikšmę diagnozuojant ir gydant plaučių bei pleuros ligas. Ligoniai ir metodai Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 1997–2006 m. buvo atliktos 415 vaizdo torakoskopinių operacijų, iš jų 309 (74,7%) – dėl įvairios etiologijos pleuros ligų. Jas aptarsime šiame straipsnyje. Visos intervencijos atliktos bendrosios nejautros sąlygomis, naudojant atskirą bronchų intubaciją. Pacientų amžiaus vidurkis 65 ± 10 metų. Vyrų buvo 203 (65,6%), moterų – 106 (34,4%). Pleuros biopsija ir chemopleurodezė talku buvo atlikta 193 (62,4%) ligoniams, o kitiems 116 (37,6%) ligonių – tik biopsija. Rezultatai Vaizdo torakoskopinės diagnostinės gydomosios intervencijos buvo atliktos 309 ligoniams: pleuros biopsija – 116 (37,5%), o 193 (62,5%) – pleuros biopsija ir chemopleurodezė. Diagnozė verifikuota 292 (94,4%) ligoniams, o kitiems 17 (5,6%) ligonių buvo atliktos kitos chirurginės intervencijos. Vaizdo torakoskopijos metu atlikus biopsiją, diagnozuotos šios ligos: krūtinplėvės piktybinė mezotelioma – 52 (17,8%) ligoniams, išplitęs navikinis procesas – 120 (41%), nepiktybinis navikas – 36 (12,3%), tuberkuliozinis pleuritas – 15 (51,%) ir nespecifinis pleuros uždegimas – 69 (23,6%). Chemopleurodezė atlikta 193 (62,4%) ligoniams dėl šių ligų: pleuros mezoteliomos – 20 (10,3%) ligonių, vėžinės etiologijos pleurito – 80 (41,4%), eksudacinio pleurito – 70 (36,2%), tuberkuliozinio pleurito – 12 (6,2%), limfos kaupimosi pleuroje – 11 (5,6%). Taikant chemopleurodezę talku, visiems ligoniams pavyko sustabdyti skysčio kaupimąsi pleuros ertmėje. Išvados Vaizdo torakoskopijos specifiškumas ir patikimumas diagnozuojant pleuros ligas sudaro 94,4%. Vaizdo torakoskopinė chirurgija yra efektyvus, saugus ir patikimas metodas diagnozuojant ir gydant plaučių bei pleuros ligas. Chemopleurodezė – greičiausias ir patikimiausias bei mažiausiai traumuojantis skysčio kaupimosi pleuros ertmėje stabdymo būdas. Pagrindiniai žodžiai: plaučio audinio ir pleuros biopsija, vaizdo torakoskopija, pleuritai, pleuros mezotelioma, chemopleurodezė Facilities of video-assisted thoracoscopic treatment in pleurisy of various ethiology Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Saulius Cicėnas Vilnius University Institute of Oncology, Department of Thoracic Surgery and Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Objective To evaluate the efficacy of videothoracoscopic operations in the diagnosis and treatment of lung and pleural diseases. Patients and methods In 1997–2006, 415 patients underwent video-assisted thoracoscopic procedures and 309 (74.7%) of them for pleuritis in Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Oncology, Vilnius University. All procedures were performed under general anesthesia using a double lumen tube. The mean patients’ age was 65 ± 10 years. 203 (65.6%) women and 106 (34.4%) men were operated on. 193 (62.4%) chemopleurodeses with pleural biopsies and for 116 (37.6%) patients only biopsies were performed. Results There were performed 415 video-assisted thoracoscopic investigations due to various pleural and pulmonal pathologies, 309 (74.5%) of them for pleuritis of unknown ethiology. 116 (37.5% ) only pleural biopsies with 193 (62.5%) pleural biopsies and chemopleurodesis. The diagnosis was confirmed in 292 (94.4%) cases using video-assisted troracoscopy and in 17 (5.6%) cases using other surgical interventions. Video-assisted thoracoscopy was performed under general anesthesia using a double-lumen endobronchial tube. After the pathomorfological evaluation of pleural biopsies taken during video-thoracoscopy, the following diseases were confirmed: malignant pleural mesothelioma 52 (17.8%), extended malignant pleural process 120 (41%), benign tumors 36 (12.8%), tuberculosis pleuritis 15 (5.1%) and non-specific pleuritis 69 (23.6%). Chemopleurodesis was performed to 193 (62.4%) patients due to the following diseases: pleural mesothelioma 20 (10.3%), carcinomatoid pleuritis 80 (41.4%), exudative pleuritis 70 (36.2%), tuberculous pleuritis 12 (6.2%) and chylothorax 11 (5.6%). After chemopleurodesis, pleural effusion was observed in none of the patients. Conclusions The specificity of video-assisted thoracoscopic surgery in pleural diseases reaches 94.4%. Video-assisted thoracic surgery is an effective and safe method of treatment of lung and pleural diseases. Chemopleurodesis is very useful in the treatment of pleural fluid. Keywords: biopsy of lung tissue and pleura, video-assisted thoracoscopy, pleuritis, pleural mesotheliom

Vaizdo torakoskopijos reikšmė diagnozuojant ir gydant plaučių ir krūtinės ligas

Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Saulius Cicėnas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El paštas: [email protected] Tikslas Įvertinti vaizdo torakoskopinių (VATS) operacijų galimybes diagnozuojant ir gydant plaučių ir krūtinės ligas. Ligoniai ir metodai Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 1997–2006 m. buvo atlikta 415 vaizdo torakoskopinių operacijų. Tačiau mes šiame straipsnyje nagrinėjame gydymo rezultatus 106 (25,5%) ligonių, kuriems buvo atlikta rezekcinė plaučių ir pleuros operacija. Prieš operaciją ligoniams daryta krūtinės ląstos rentgenograma, ištirta kvėpavimo sistemos funkcija, atlikti echoskopiniai tyrimai. Kai reikėdavo patikslinti klinikinę patologiją, buvo atliekama fibrobronchoskopija ir kompiuterinė tomografija. Rezultatai Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 1997–2006 m. buvo atliktos 106 vaizdo torakoskopinės rezekcinės operacijos. Iš jų: lobektomija – 6 (5,6%), kraštinė rezekcija dėl periferinio I stadijos nesmulkialąstelinio plaučių vėžio (NSLPV) – 13 (12,2%), plaučių metastazių šalinimas – 33 (31,1%), hamartomos rezekcija – 22 (20,7%), perikardo cistos pašalinimas – 3 (2,8%), perikardo rezekcija – 7 (6,6%), intratorakalinės lipomos pašalinimas – 9 (8,4%), kalcifikatų pašalinimas – 4 (3,7%), simpatektomija dėl Reino ligos – 9 (8,4%) ligoniams. Atlikdami plaučių skilties ar kraštines rezekcijas, naudojome endoskopinius staplerius ir siuvamuosius linijinius aparatus. Endoskopinės operacijos sutrumpino hospitalizacijos laiką iki 5 dienų. Pooperacinės komplikacijos pasireiškė 20 (18,8%) ligonių: pooperacinė pneumonija – 8 (40%) ligoniams, trumpalaikis pneumotoraksas – 2 (10%), pleuros empiema – 2 (10%), kraujavimas dėl plaučio atskyrimo nuo krūtinės ląstos sienos – 4 (20%), poodinė emfizema – 4 (20%). Visi ligoniai pasveiko gydomi konservatyviai. Išvados Vaizdo torakoskopinė chirurgija yra veiksmingas, saugus ir patikimas plaučių ir pleuros ligų gydymo metodas. Endoskopinė chirurgija kartais yra vienintelis galimas būdas pašalinti periferinius navikus, mažinti ligonių lovadienių skaičių bei greičiau pradėti sudėtinį gydymą. Vaizdo torakoskopinė chirurgija galima ligoniams, vyresniems kaip 70 metų bei sergantiems kvėpavimo ir širdies nepakankamumo ligomis, kai tipinė torakotomija negalima. Pagrindiniai žodžiai: vaizdo torakoskopinė chirurgija, periferiniai plaučių navikai, kraštinė ir kylinė plaučių audinio rezekcija Videothoracoscopy (VATS) in the diagnosis and treatment of lung and chest diseases Renatas Aškinis, Vladislavas Vencevičius, Saulius Cicėnas Vilnius University Institute of Oncology, Department of Thoracic Surgery and Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Objective To evaluate the efficacy of videothoracoscopic (VATS) operations in diagnosis and treatment of lung and chest diseases. Patients and methods In 1997–2006, 415 videothoracoscopies were performed at Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Oncology, Vilnius University. In this article, we analyse the possibilities of video-assisted thoracoscopic surgery used in 106 (25.5%) pts to whom lung and pleural resections were performed. Preoperative evaluation included chest radiography, respiratory function test and sonoscopical investigation. Flexible bronchoscopy and chest CT were performed when clinically indicated. Results In 1997–2006, at Institute of Oncology of Vilnius University, using video-assisted thoracoscopic surgery 106 resection of operations were performed: lobectomies – 6 (5.6%) pts, wedge resections lung tissue to I0NSCLC – 13 (12.2%) pts, removed lung metastases – 33 (31.1%) pts, removed hamartomas – 22 (20.7%) pts, pericardial cystectomies with electrocoagulation – 3 (2.8%) pts, resections of pericardium – 7 (6.6%) pts, resections of intrathoracal lipomectomies – 9 (8.4%) pts, calcificate – 4 (3.7%) pts, sympatectomies for patients with Raynaud‘s disease – 9 (8.4%) pts. Wedge and marginal endoscopic resections of the lung and lobectomy were performed using endoscopic staplers and endoscopic sewing equipment. Endoscopic operations shorten hospitalization and a quicker start of complex treatment. The mean period of our patients’ hospitalization was 5 days. After video-assisted thoracoscopic resection we had complications in 20 (18.8%) pts. All patients recovered. Conclusions Video-assisted thoracoscopic surgery (VATS) is aneffective and safe method of treatment for lung and pleural diseases. In some cases, VATS is the only way to remove tumors, and it shortens hospital stay to 5 days. VATS surgery is very effective in elderly patients with concomitant diseases. Keywords: video-assisted thoracoscopic surgery, peripherical lung tumors, wedge and marginal resection, lobectom

Klajoklio nervo krūtininės dalies neurilemoma: klinikinis atvejis

Neurilemoma – periferinių nervų dangalų auglys. Jis auga lėtai ir pradžia dažniausiai būna besimptomė. Pasiekęs kritinį dydį auglys, priklausomai nuo atsiradimo vietos, pasireiškia spaudimo į aplinkinius organus klinika. Neurilemomos dažniausiai atsiranda galūnėse 30–50 gyvenimo metais nepriklausomai nuo lyties. Klajoklio nervo neurilemoma yra nedažna patologija, o krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemoma pasitaiko itin retai. Diagnozuojant svarbiausi yra radiologiniai tyrimo metodai. Gydymas – chirurginis auglio pašalinimas. Pateikiame krūtininės klajoklio nervo dalies neurilemomos, nustatytos 39 metų moteriai, klinikinį atvejį. Auglys aptiktas radiologiniais tyrimais (krūtinės rentgeno, kompiuterinės tomografijos ir tarpuplaučio magnetinio branduolių rezonanso), pašalintas naudojant vaizdo torakoskopinę (VATS) metodiką. Diagnozė galutinai patvirtinta histologiniu tyrimu. Aštuntą parą po operacijos ligonė išrašyta į namus.Reikšminiai žodžiai: neurilemoma, klajoklis nervas, operacija Neurilemoma of intrathoracal vagal nerve: clinical caseRenatas Aškinis, Arnoldas Krasauskas, Sigitas Zaremba, Saulius Cicėnas Neurilemoma is a tumour of peripleurical nervous tissues. It grows slowly and has an asymptomatic manifestation. During tumour enlargement, depending on localisation, clinical symptoms appear because of the tumour pressure to the surrounding tissues. Mostly neurilemomas appear in extremities of patients aged 30–50 years. N. vagus neurilemoma is a very rare disease. The diagnosis is made using radiology. The treatment is surgical removal. We present a clinical case of intrathoracal n. vagus neurilemoma in a 39-year-old woman. The diagnosis was made using radiological findings (chest X-ray, chest CT, and the MRI of the mediastinum). The removal of the tumour was made by VATS. The diagnosis was proved morphologically. After 8 days, the patient was discharged from the hospital.Key words: neurilemoma, vagal nerve, operatio

Ankstyvų stadijų nesmulkialąstelio plaučio vėžio chirurginio gydymo rezultatai

The increasing incidence of lung cancer in Lithuania and in the world remains relevant to improving the effectiveness of treatment. Lung cancer is often diagnosed at an older age. Non-small cell lung cancer accounts for about 85%, and small cell lung cancer 15% of all diagnosed lung cancers. About 25% of newly diagnosed non-small cell lung cancer cases are stage I and II, in other cases, however, local or distant spread of lung cancer is detected, when surgical treatment is not indicated. Early-stage non-small cell lung cancer treatment start is radical resection, if the patient’s condition allows. After the operation, an adjuvant platinum–based chemotherapy is combined with etoposide. We analyzed 82 IB–IIIA non-small cell stage lung cancer sufferers who underwent radical resection in combination with a subsequent adjuvant chemotherapy. 1–2 of years after surgery disease progression was noted in 22 patients (27%), while in the 60 (73%) we observed disease remission. These findings stress necessity of additional DNA testing to individualize the treatment itself and improve treatment outcome.Didėjant sergamumui plaučių vėžiu Lietuvoje ir pasaulyje išlieka aktualus gydymo efektyvumo gerinimas. Plaučių vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje. Nesmulkialąstelis plaučių vėžys sudaro apie 85 %, o smulkialąstelis plaučių vėžys – 15 % visų diagnozuotų plaučio vėžio atvejų. Apie 25 % naujai diagnozuotų nesmulkialąstelio plaučio vėžio atvejų būna I–II stadijos, kitais atvejais, deja, nustatomas vietiškai ar atokiai išplitęs plaučių vėžys, kai chirurginis gydymas negalimas. Ankstyvų stadijų nesmulkialąstelio plaučių vėžio gydymas pradedamas nuo radikalios rezekcinės operacijos, jeigu leidžia ligonio būklė. Po operacijos taikoma adjuvantinė chemoterapija platinos preparatais kartu su etopozidu. Nagrinėti 82 IB–IIIA stadijos nesmulkialąsteliu plaučių vėžių sergantys ligoniai, kuriems atlikta radikali rezekcinė operacija ir paskesnė adjuvantinė chemoterapija. Pooperaciniu 1–2 metų laikotarpiu liga progresavo 22 ligoniams (27 %), o 60-iai ligonių (73 %) buvo ligos remisija. Atsižvelgus į šiuos duomenis būtini papildomi DNR tyrimai, kurie leistų individualizuoti gydymą bei pagerinti jo rezultatus

Prevencinis epidurinis skausmo malšinimas atliekant krūtinės operacijas

Renatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Narimantas Evaldas SamalavičiusVilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas: Šoninė torakotomija yra viena iš skausmingiausių operacijų, o epidurinis skausmo malšinimas yra vienas iš efektyviausių atliekant krūtinės operacijas. Šio darbo tikslas ir buvo nustatyti, ar prevencinis epidurinis skausmo malšinimas yra pranašesnis už epidurinį skausmo malšinimą operacijos pabaigoje. Ligoniai ir metodai: Į tyrimą buvo įtraukti 28 pacientai. Aštuoniems pacientams buvo pašalintas dešinysis plautis ir 20 pacientų – kairysis plautis. Atsitiktinės atrankos būdu pacientai suskirstyti į tiriamąją grupę (T grupe) ir kontrolinę grupę (K grupė). Abiejų grupių pacientams taikyta tiek bendroji nejautra, tiek epidurinis skausmo malšinimas. T grupės pacientams į epidurinį tarpą buvo leidžiami bupivakainas (0,25 %) ir morfinas dar neprasidėjus operacijai. Bupivakaino infuzija buvo tęsiama operacijos metu. K grupės pacientams taikytas intraveninis skausmo malšinimas fentaniliu operacijos metu. Operacijos pabaigoje abiejų grupių pacientams į epidurinį tarpą buvo sušvirkšta 6 ml bupivakaino 0,125 %, o K grupės pacientams į epidurinį tarpą buvo sušvirkšta ir morfino. Rezultatai: T grupės pacientams prireikė mažiau sevoflurano operacijos metu, o skausmo intensyvumas buvo mažesnis pirmas 4 valandas po operacijos, palyginti su K grupės pacientais. Taip pat tiriamosios grupės pacientams reikėjo mažiau analgetikų po operacijos. Išvada: Prevencinis bupivakaino ir morfino švirkštimas į epidurinį tarpą yra pranašesnis už šių vaistų švirkštimą operacijos pabaigoje. Reikšminiai žodžiai: prevencinis skausmo malšinimas, epidurinis skausmo malšinimas, krūtinės chirurgija. Preemptive epidural analgesia for thoracic surgery Renatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Narimantas Evaldas Samalavičius Vilnius University, Institute of Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Background / objective: Post-thoracotomy pain is one of the most severe types of pain. Epidural analgesia has emerged as the analgesic technique of choise for thoracotomy pain management. The purpose of this study was to determine whether preemptive epidural analgesia performed before thoracotomy and at the end of operation reduces postoperative pain. Patients and methods: 28 patients were included in this study. Right (n=8) and left (n=20) pneumectomy was performed for these patients. The patients were randomized to study (“T” gr.) and control (“K” gr.) groups. Both groups received combined general – epidural anaesthesia. Patients in the study group (T gr.) received 0.25 % bupivacaine and morphine via the epidural route prior to skin incision and continued, 0.25% bupivacaine infusion. The control group received intravenous fentanyl infusion during the operation. At the time of chest closure, all patients in both groups were dosed 6 ml – 0.125% bupivacaine via epidural route. The control group received also morphine via epidural catheter. Results: The patients in the main group required less sevoflurane intraoperatively and had lower pain scores in the first 4 hours postoperatively. They needed less analgesic infusion after operation. Conclusion: These results show that preemptive bupivacaine and morphine epidural injection is superior to the injection of these drugs at the end of operation. Key words: preemptive analgesia, epidural analgesia, thoracic surgery

Oligometastazinis krūties vėžys: klinikinio atvejo aprašymas ir literatūros apžvalga

IntroductionOligometastatic breast disease is a potentially curable state of distant cancer spread, but there is still no standard approach for treatment. The aim of this article is to present a clinical case of oligometastatic breast cancer and short data of the latest literature sources.Case reportThis case report presents 58 years old postmenopausal women diagnosed with oligometastatic breast carcinoma who underwent a successful simultaneous nipple-sparing mastectomy with sentinel node biopsy and right upper lobectomy in National Cancer Institute, Vilnius, Lithuania.ConclusionsMultidisciplinary approach and modern imaging studies allows us to diagnose and successfully treat this rare pathological state. Scientific trials to delineate proper indications for oligometastatic breast disease are neededĮvadasOligometastazinis krūties vėžys yra potencialiai pagydoma būklė, kuriai yra būdingas ribotas metastazinis išplitimas, tačiau iki šiol nėra gydymo standartų. Straipsnio tikslas – aprašyti retą oligometastazinio krūties vėžio atvejį, apžvelgti naujausius literatūros šaltinius ir įvertinti problemos aktualumą.Klinikinis atvejisStraipsnyje aprašomas 58 metų moters klinikinis atvejis – postmenopauzės laikotarpiu jai buvo diagnozuotas oligometastazinis krūties vėžys. Ligonė buvo gydyta chirurginiu būdu Nacionaliniame vėžio institute Vilniuje.IšvadosModerni radiologinė diagnostika ir daugiadalykės komandos darbas sudaro galimybes sėkmingai diagnozuoti ir gydyti šią retą onkologinę patologiją. Ateityje reikalingi moksliniai tyrimai oligometastazinio krūties vėžio gydymui standartizuoti

Susiaurėjusio stambiųjų bronchų ir trachėjos spindžio gydymas

Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Valdas Puodžiūnas1, Arnoldas Krasauskas1, Sigitas Zaremba1 1 Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El. paštas: [email protected] 2 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas Tikslas: Įvertinti endobronchinių intervencijų svarbą ir galimybes susiaurėjusiam trachėjos ir stambiųjų bronchų spindžiui gydyti. Ligoniai ir metodai: Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriuje 2005–2009 metais buvo atliktos 68 endobronchinės trachėjos ir stambiųjų bronchų intervencijos ligoniams, kurių kvėpavimo takų spindis susiaurėjęs: 28 (41 %) atliktas kvėpavimo takų protezavimas, 3 (4,4 %) – kvėpavimo takų tamponavimas dėl ūminio kraujavimo ir gresiančio pavojaus gyvybei, 35 (51 %) – endobronchinė naviko rezekcija ir kvėpavimo takų rekanalizacija, 2 (3,6 %) – pašalintas svetimkūnis iš kvėpavimo takų. Pacientų amžiaus vidurkis buvo apie 63 metus. Gydyta 50 (73,5 %) vyrų ir 18 (26,5 %) moterų, 33 (48,5 %) iš jų sirgo plaučių vėžiu. Rezultatai: Stambiųjų bronchų ir trachėjos spindis buvo susiaurėjęs dėl kelių priežasčių: 33 (48,5 %) ligoniams – dėl plaučių vėžio, 23 (33,8 %) – dėl kitų piktybinių ligų (sėklidžių vėžio, limfomos, inksto vėžio, krūties vėžio) metastazių ar gretimų organų naviko (skydliaukės vėžio, trachėjos vėžio, gerklų vėžio, stemplės vėžio, limfomos) įaugimo, 12 (17,7 %) – dėl nepiktybinių ligų (nepiktybinės trachėjos ligos, tuberkuliozės, nepiktybinės plaučių ligos, nepiktybinės tarpuplaučio ligos, dėl svetimkūnio). Atliekant endobronchinę naviko rezekciją, 35 ligoniams atnaujintas kvėpavimo takų spindis: 3 (8,6 %) – trachėjos, 32 (91,4 %) – stambiųjų bronchų. Dvidešimt aštuoniems ligoniams atlikta endobronchinė naviko rezekcija ir protezuoti kvėpavimo takai: 8 (28,5 %) – bronchų, 8 (28,5 %) – trachėjos, 12 (43 %) naudojant „Y“ protezą atlikta tracheobronchinė jungtis. Trisdešimt trims (48,5%) ligoniams endobronchinė intervencija atlikta dėl plaučių vėžio. Navikus rezekavus, 12 (37 %) ligonių nustatyta plokščialąstelinė karcinoma, 2 (6 %) ligoniams – nesmulkialąstelinė karcinoma, 5 (15 %) – adenokarcinoma, 4 (12 %) – smulkialąstelinė karcinoma, 4 (12 %) – atipinis karcinoidas, 6 (18 %) – tiriant rezekuotus audinius naviko diagnozė morfologiškai nepatvirtinta dėl naviko nekrozės ir storo fibrino sluoksnio. Trys (4,4 %) ligoniai po intervencijos mirė. 65 (95,6 %) ligoniams atlikus intervenciją pagerėjo gyvenimo kokybė, išnyko dusulys ir švokštimas alsuojant. Ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu 25 (37 %) ligoniams atsirado nepageidaujamų reiškinių, dėl kurių reikėjo papildomų intervencijų: 2 – koreguoti protezą, 23 – siurbti sekretą iš kvėpavimo takų. Išvada: Endobronchinė intervencija dėl susiaurėjusio apatinių kvėpavimo takų spindžio yra saugus ir patikimas paliatyviojo gydymo būdas, kai radikalusis gydymas negalimas dėl sunkios bendrosios būklės, gretutinių ligų ar senyvo amžiaus. Reikšminiai žodžiai: endobronchinė intervencija, kvėpavimo takų protezavimas, kvėpavimo takų naviko rezekcija. Treatment of stenosis of trachea and large bronchi Renatas Aškinis1, Saulius Cicėnas1,2, Valdas Puodžiūnas1, Arnoldas Krasauskas1, Sigitas Zaremba1 1 Vilnius University, Institute of Oncology, Department of Thoracic sSurgery and Oncology, Santariškių str. 1,LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] 2 Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Rehabilitation, Sport Medicine and nursing Objective: To evaluate the role and possibilities of endobronchial procedures during the treatment of stenosis of trachea and large bronchi. Patients and methods: At the Department of Thoracic Surgery and Oncology, Institute of Vilnius university, from 2005 to 2009 there were performed 68 endobronchial procedures of trachea and large bronchi for patients suffering from airway stenosis: 28 (41 %) airway stenting, 3 (4.4 %) airway tamponade because of sudden bleeding and life threatening risk, 35 (51 %) endobronchial tumour resection and recanalisation of lumen, 2 (3.6 %) foreign body removed from the airway. The mean of age patients was 63 years. There were 50 (73.5 %) males and 18 (26.5 %) females. 33 (48.5 %) patients had lung cancer. Results: Stenosis of large bronchi and trachea lumen was due to several reasons: in 33 (48.5 %) patients it was lung cancer, in 23 (33.8 %) patients – metastases from other malignant diseases or penetration from adjacent organs (testicular cancer, thyroid cancer, lymphoma, renal cancer, tracheal cancer, laryngeal cancer, esophageal cancer, breast cancer), in 12 (17.7 %) patients – for non- malignant reasons (benign tracheal disease, tuberculosis, benign lung disease, benign mediastinal disease, foreign body). For 35 patients, airway recanalisation was achieved by endobronchial tumour resection: 3 (8.6 %) patients – trachea, 32 (91.4 %) patients – large bronchi. For 28 patients, endobronchial turmour resection and airway stenting were performed: for 8 (28.5 %) patients a stent was placed in large bronchi, 8 (28.5 %) patients in the trachea, and 12 (43 %) patients were treated by placing “Y” stent at the tracheobronchial junction. For 33 (48.5 %) patients, endobronchial interventions were performed due to lung cancer. After tumour resection, in 12 (37 %) patients squamous cell carcinoma, in 2 (6 %) patients non-small cell lung cancer, in 5 (15 %) patients adenocarcinoma, in 4 (12 %) patients small cell carcinoma, in 4 (12 %) patients atypic carcinoid were diagnosed, in 6 (18%) patients the morphologic diagnosis was not confirmed because of tumour necrosis and a large fibrin layer. 3 (4.4 %) patients died after the intervention. After interventions, 65 (95.6 %) patients felt improvement of the quality of life, shortness of breath and stridor disappeared. 25 (37 %) patients during the early postoperative period needed additional interventions: for 2 patients correction of the stent position was perfomed, 23 patients required further bronchoscopies to evacuate secretion. Conclusion: Endobronchial intervention due to inferior airway stenosis is a safe and reliable method of palliative treatment when radical treatment is not possible because of poor condition, comorbidity or advanced age. Keywords: endobronchial intervention, airway stenting, airway tumour resection and recanalisation

Prevencinis epidurinis skausmo malšinimas atliekant krūtinės operacijas

Renatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Narimantas Evaldas Samalavičius Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 Vilnius El paštas: [email protected] Įvadas / tikslas: Šoninė torakotomija yra viena iš skausmingiausių operacijų, o epidurinis skausmo malšinimas yra vienas iš efektyviausių atliekant krūtinės operacijas. Šio darbo tikslas ir buvo nustatyti, ar prevencinis epidurinis skausmo malšinimas yra pranašesnis už epidurinį skausmo malšinimą operacijos pabaigoje. Ligoniai ir metodai: Į tyrimą buvo įtraukti 28 pacientai. Aštuoniems pacientams buvo pašalintas dešinysis plautis ir 20 pacientų – kairysis plautis. Atsitiktinės atrankos būdu pacientai suskirstyti į tiriamąją grupę (T grupe) ir kontrolinę grupę (K grupė). Abiejų grupių pacientams taikyta tiek bendroji nejautra, tiek epidurinis skausmo malšinimas. T grupės pacientams į epidurinį tarpą buvo leidžiami bupivakainas (0,25 %) ir morfinas dar neprasidėjus operacijai. Bupivakaino infuzija buvo tęsiama operacijos metu. K grupės pacientams taikytas intraveninis skausmo malšinimas fentaniliu operacijos metu. Operacijos pabaigoje abiejų grupių pacientams į epidurinį tarpą buvo sušvirkšta 6 ml bupivakaino 0,125 %, o K grupės pacientams į epidurinį tarpą buvo sušvirkšta ir morfino. Rezultatai: T grupės pacientams prireikė mažiau sevoflurano operacijos metu, o skausmo intensyvumas buvo mažesnis pirmas 4 valandas po operacijos, palyginti su K grupės pacientais. Taip pat tiriamosios grupės pacientams reikėjo mažiau analgetikų po operacijos. Išvada: Prevencinis bupivakaino ir morfino švirkštimas į epidurinį tarpą yra pranašesnis už šių vaistų švirkštimą operacijos pabaigoje. Reikšminiai žodžiai: prevencinis skausmo malšinimas, epidurinis skausmo malšinimas, krūtinės chirurgija. Preemptive epidural analgesia for thoracic surgery Renatas Tikuišis, Povilas Miliauskas, Saulius Cicėnas, Narimantas Evaldas Samalavičius Vilnius University, Institute of Oncology, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Background / objective: Post-thoracotomy pain is one of the most severe types of pain. Epidural analgesia has emerged as the analgesic technique of choise for thoracotomy pain management. The purpose of this study was to determine whether preemptive epidural analgesia performed before thoracotomy and at the end of operation reduces postoperative pain. Patients and methods: 28 patients were included in this study. Right (n=8) and left (n=20) pneumectomy was performed for these patients. The patients were randomized to study (“T” gr.) and control (“K” gr.) groups. Both groups received combined general – epidural anaesthesia. Patients in the study group (T gr.) received 0.25 % bupivacaine and morphine via the epidural route prior to skin incision and continued, 0.25% bupivacaine infusion. The control group received intravenous fentanyl infusion during the operation. At the time of chest closure, all patients in both groups were dosed 6 ml – 0.125% bupivacaine via epidural route. The control group received also morphine via epidural catheter. Results: The patients in the main group required less sevoflurane intraoperatively and had lower pain scores in the first 4 hours postoperatively. They needed less analgesic infusion after operation. Conclusion: These results show that preemptive bupivacaine and morphine epidural injection is superior to the injection of these drugs at the end of operation. Key words: preemptive analgesia, epidural analgesia, thoracic surgery