“Lituanistika”, International Research Database
Not a member yet
54678 research outputs found
Sort by
Baltijos šalių ir Lenkijos politikai išeivijoje ir jų vizija apie pokarinę taiką Rytų Europoje. 1940–1945 m.
Straipsnyje nagrinėjama, kokia buvo pagrindinių Baltijos šalių išeivijos politikų Vakaruose vizija, susijusi su pokario pasaulio tvarka; kokia buvo Lenkijos išeivijos politikų pokario vizija ir kiek tai siejasi su Lietuva, Latvija, Estija ir Rytų Prūsija. Daugiausia dėmesio skiriama Mėmelio (Klaipėdos) klausimui. Vilniaus klausimas taip pat nagrinėjamas sąsajoje su Mėmeliu (Klaipėda). Tokia analizė svarbi, siekiant suprasti Baltijos šalių ir Lenkijos išeivijos politikų santykius Antrojo pasaulinio karo metais. Dėl ribotos straipsnio apimties nėra galimybės nagrinėti sovietų valdžios ir Lenkijos vyriausybės emigracijoje bei sovietų valdžios, Lietuvos bei Lenkijos komunistų derybų, vizijų Rytų Prūsijos bei Klaipėdos klausimu. Straipsnyje stengtasi išvengti esminių apibendrinimų ir susilaikyti nuo galutinių atsakymų į daugelį klausimų ar problemų. Reikšminiai žodžiai: tarptautiniai santykiai, Baltijos šalių klausimas, Mėmelio (Klaipėdos) klausimas, Rytų Prūsija, Antrasis pasaulinis karas, Baltijos šalių ir Lenkijos politikų santykiai išeivijoje, pokario pasaulio tvarkos vizijos.The article examines two key topics: what vision the leading Baltic politicians in exile had of the post-war world order, and what vision Polish politicians in exile had of the post-war world order, specifically in terms of Lithuania, Latvia, Estonia and East Prussia. The main focus is on the Memel/Klaipėda question. The Vilnius question is also addressed to the extent that it is related to the Memel/Klaipėda question. This question is important for understanding the relations between Baltic and Polish émigré politicians during World War II. The article’s limited scope did not leave space for negotiations between the Soviet government and the Polish government-in-exile or between the Soviet government and the Lithuanian and Polish communists on the issue of East Prussia and Klaipėda. The article tries to avoid fundamental generalizations, and does not attempt to provide conclusive answers to many of the questions and problems that have arisen. Key words: International relations, the Baltic question, the Memel/Klaipėda question, East Prussia, World War II, relations between Baltic and Polish exiles, visions of the post-war world order
Virtual criminal proceedings: the Lithuanian experience
Although remote criminal proceedings have existed in Lithuania for some time, they have never been used as extensively as during the COVID-19 pandemic. The pandemic demonstrated that remote criminal proceedings could help prevent the spread of infectious diseases and at the same time facilitate the criminal justice process by eliminating, for example, the need to spend time travelling to the location of the proceedings or wasting other resources. For this reason, even after the COVID-19 pandemic, remote criminal proceedings remained popular. However, the remote criminal process is not a neutral substitute for the in-person criminal proceedings. It has an impact on the traditional paradigm of criminal proceedings that is not always positive. This article discusses the regulation of remote criminal proceedings in Lithuania by presenting the findings of an empirical study of Lithuanian lawyers’ perspectives on the remote criminal process which surveyed more than 100 Lithuanian lawyers (judges, prosecutors, lawyers, and pre-trial investigation officers). The article discusses the main advantages and disadvantages of remote criminal proceedings noted by the professionals and identifies legal problems caused by such mode of proceedings. The paper seeks to demonstrate that the development of remote criminal proceedings should be carried out with caution, taking into account its impact on the quality of criminal proceedings and the rights of the participants. Keywords: virtual criminal proceedings, remote criminal proceedings, remote criminal justice, virtual criminal justice, videoconferencing, e-justice, COVID-19
Images of Lithuania in the popular literature of 1990s
Straipsnyje siūloma kultūros istorijos perspektyva, kai populiarioji literatūra interpretuojama kaip istorinis šaltinis. Pasirinkta tirti keturių rašytojų, aktyviai rašiusių 1990–2000 metų laikotarpiu, kūrybą. Šių autorių rašymo žanrai, estetika ir tematika skiriasi, kas suteikia galimybę pamatyti aprašomo laikotarpio probleminę įvairovę, pažinti aptariamo laikotarpio aktualijas ir visuomenės iššūkius: I. Buivydaitė susitelkia į meilės, šeimos išgyvenimus, E. Malūkas rašo apie nelegalų gyvenimą ir sektas, E. Kalėda dėmesį nukreipia į nusikalstamas grupes, o J. Ivanauskaitė – į moters vaizdinį ir dvasingumo keliones. Straipsnyje analizuojamos kūriniuose plėtojamos temos, aprašomi siužetai lyginami su vaizduojamo laikotarpio realybe ir vertinama, kiek kūriniai reflektuoja aplinką, o kiek kuria alternatyvią tikrovę. Reikšminiai žodžiai: populiarioji literatūra, transformacijos, nepriklausomybė, vaizdiniai, stereotipai, feminizmas.The article proposes a cultural history perspective, where popular literature is interpreted as a historical source. The genres, aesthetics and themes of these authors’ writing differ, which gives an opportunity to see the problematic diversity of the period, what was topical and what challenges society faced during the period in question: I. Buivydaitė focuses on love/family experiences, E. Malūkas writes about illicit life and sects, E. Kalėda focuses on criminal groups, and J. Ivanauskaitė focuses on the image of women and the journey of spirituality. The descriptive themes are analysed in the article, comparing to what extent the plot reflects the environment and to what extent it is a complete fiction. Keywords: popular literature, transformations, independence, images, stereotypes, feminism
Vištytis - knygnešių kraštas.
Daugiausia knygnešių statistiškai užfiksuota Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. V. Merkio duomenimis, spaudos draudimo metais Lietuvoje veikė 25 knygnešių draugijos. Dauguma jų buvo Suvalkijoje. Visos jos veikė 1885–1904 m. laikotarpiu. Pati didžiausia buvo „Sietyno“ draugija, slapta veikusi Vilkaviškio ir Marijampolės apylinkėse 1892–1987 m., turėjusi aštuonis padalinius lietuviškai spaudai platinti ir per šimtą platintojų. Pralaimėjus 1863 m. sukilimą caro valdžia brutaliomis represijomis siekė sunaikinti bet kokias viltis apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvą siekta padaryti rusišku stačiatikių kraštu, nesiskiriančiu nuo kitų Rusijos gubernijų. Įvairūs rusų lyginamosios filologijos „specialistai“, net patys nemokėję lietuviškai, tikino, kad lietuvišku raidynu beveik neįmanoma išreikšti visų lietuvių kalbos garsų, kaimo jaunimui neįmanoma išmokti dviejų raidynų (lotyniško ir rusiško) iš karto, todėl lotynišką raidyną lietuviams naudinga ir net būtina pakeisti kirilica. Buvo teigiama, kad lietuviškų knygų nedaug, ir tos pačios beveik vien maldaknygės. Todėl visiškai nesudėtinga sudaryti ir rusišku raidynu kirilica („graždanka“) išspausdinti lietuviškus elementorius bei knygas, o ypač kirilicos šriftu reikia spausdinti valdžios patvarkymus. Tik tokiu būdu lietuvių tauta nutrauksianti paskutinius ryšius su „šlėktija bei lotyniškumu“
XX a. modernisto estetinės pažiūros laiko pinklėse : recenzija
Po Marcelijaus Martinaičio mirties jo žmona filologė ir menotyrininkė dr. Gražina Marija Martinaitienė (1936–2022) atsidėjo rinkti skirtingų laikų periodikoje pasklidusius ar tik rankraščiuose likusius Martinaičio tekstus. Iš naujai sukaupto archyvo, be dviejų poezijos rinktinių, išėjo septynios eseistikos ir publicistikos knygos (per Martinaičio gyvenimą jo esė knygų išėjo tiek pat – pirmoji 1977 m., o likusios – atgavus nepriklausomybę). Martinaitienės pastangomis išleistos knygos gali funkcionuoti tarsi poeto „rinktiniai raštai“, skirti sovietmečio ir nepriklausomybės laiko kultūros apmąstymams, Sąjūdžio virsmų refleksijai, Martinaičiui rūpėjusioms etnografinėms temoms. Šioje recenzijoje aptariama knyga Poezijos pinklės (2023), sudaryta ir parengta poeto studijų draugo, redaktoriaus Antano Rybelio, yra paskiausias minėtų „rinktinių raštų“ tomas, pristatantis sovietmečio literatūrinį gyvenimą ir Martinaičio estetinę poziciją. Solidžios apimties klasicistinių proporcijų (3 skyriai, du iš jų turi po 3 poskyrius) knygoje sudėti Martinaičio svarstymai apie poezijos meno prigimtį, jo specifiką, publikuojamos jo atliktos eilėraščių interpretacijos, daugiausia sovietmečiu rašytos apybraižos apie poetus, taip pat – poezijos knygų recenzijos, apžvalgos, atsiliepimai
Adaptation of physical environment in health care institutions for people with disabilities caused by musculoskeletal system and connective tissue disease
The UN World Health Organization has set a goal to ensure people-oriented universal, equal, sustainable and high quality health systems which would give priority to prevention of diseases, continuous perfection of quality, integrated provision of services, assurance of continuous care, development of patients’ self-care, relocation of care close to home by 2020. People with disabilities and their opportunities to equally participate in the health system like other citizens occurred in the high focus because over recent decades various international documents acknowledge that, despite various measures and obligations, people with disabilities face violations of their rights in various spheres of living worldwide. The paper presents the research that aimed at investigating the adaptation of physical environment in health care institutions focused on people with disabilities caused by the disease of the musculoskeletal system and connective tissue. The research suggests that people with disabilities caused by the disease of the musculoskeletal system and connective tissue face a greater burden, and the disability has become an obstacle to their enjoyment of human rights and freedoms in the health system. This testifies to the fact that the Lithuanian state does not guarantee this part of its citizens the same quality of health services as other citizens, as provided for in the United Nations Convention on the Rights of Persons with Disabilities (2006). Keywords: Healthcare, quality, disability, environment
Contradictions: the creative work of Valdas Ozarinskas
Architekto ir menininko Valdo Ozarinsko meninės veiklos įsibėgėjimo laiką galima pavadinti ir prailginta XX a. pabaiga, Lietuvoje išsitęsusia dar bent dešimtmetį, ir XXI a. slenksčiu. Tuo metu pradėję reikštis kūrėjai įvairiai reflektavo šią transformatyvią amžių sandūrą, žymėjusią modernybės utopijų pabaigą ir naujus šiuolaikybės iššūkius. Straipsnyje siekiama apibrėžti kritinę, analitinę Ozarinsko erdvinės meno praktikos prieigą, išryškinti jo šiuolaikinio meno projektams būdingas raiškos priemones ir vaizdinius, perteikiančius modernistinių utopijų blyksnius ir jų pabaigos efektus, bei su tuo susijusias prieštaras, jas traktuojant kaip menininko santykio su ribiniu laikmečiu ambivalentiškumą. Reikšminiai žodžiai: modernybė, šiuolaikybė, utopija, tarpdiscipliniškumas, kritinė erdvinė praktika.The period of artistic momentum for architect and artist Valdas Ozarinskas (1961–2014) can be described as both the extended end of the 20th century, which lasted for at least another decade in Lithuania as the country gradually integrated into the political, economic, and cultural space of the European Union, and as the threshold of the 21st century. Artists who began their careers during this transformative era reflected in various ways on the end of modernity’s utopias and the new challenges of contemporaneity. This article aims to define the critical and analytical approach characteristic of Ozarinskas’s artistic practice, highlighting the means of expression and imagery typical of his contemporary art projects, which convey flashes of modernist utopias, the effects of their conclusion, and the associated contradictions, treating these inconsistencies as an ambivalence in the artist’s relationship with this liminal period. Applying the grid of architectural categories (space – scale, module – series, function – form) to the analysis of Ozarinskas’s contemporary artworks reveals his critical view of the aspirations and values of modernity, particularly its Soviet version, and the aesthetics of Modernism. The artist’s (and his collaborators’) ambivalent relationship to this worldview and its physical forms is evident in his dual approach: he acted as a curious, even fascinated excavator of the (already) historical legacy of modernity, while also deconstructing it through various means as a conceptually minded contemporary researcher. Straddling the line between high-tech aesthetics and the melancholy of industrial relics, between the mundane, purely practical aspects and the new poetic functions of various objects, between the analytical decomposition of modernist architecture and attempts to destroy it, between the conceptualization of the series and system and its perception as an apparatus of power, and between the perspective of (space) flight and the narratives of crashing and failure, Ozarinskas’s oeuvre represents the contradictions inherent to the turn of the epochs. On one side are the flashes of futuristic visions of modernity; on the other, the uncanny, frightening reflections of their utopianism in the present. The dystopian imagery in Ozarinskas’s work – from domesticated military equipment, the terrifying light of a nuclear power plant, and repulsive industrial materials to a mutilated body, a ruined building, and the senselessness of a giant black pillow – also points to the then unnamed but rapidly approaching crisis of the Anthropocene. In this respect, his works can be seen as the precursors of the critical imagination of the Anthropocene, which is particularly relevant today and is unfolding in the work of a new generation of artists. Keywords: modernity, contemporaneity, utopia, interdisciplinarity, critical spatial practice
Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčios kunigai XVI–XXI amžiuje
Vištyčio Švč. Trejybės iš plytų ir akmenų pastatyta bažnyčia išliko iki šių dienų. Jos statybos ir rekonstrukcijos darbai vyko 1829–1885 m. Galutinai statyba užbaigta XX a. pradžioje (1912 m.). Bažnyčios statybai lėšas aukojo parapijiečiai ir rėmė valstybė. Nuo pat pastatymo bažnyčia sudarė pagrindinį miestelio architektūros akcentą ir suformavo jo centro erdvinę kompoziciją. Tačiau tai – ne pirmoji Vištyčio bažnyčia. Pati pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta tikriausiai apie 1549 m.1 Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1562 m. karalius Žygimantas Augustas davė privilegiją ir Vištyčio bažnyčiai paskyrė nedidelį Nebūtkiemio (Kunigiškių) kaimą su 6 valakais žemės. Vėliau Vištyčio parapijai dar buvo pridėti 2 valakai žemės Rėčiūnuose. Žinoma, kad jau 1549 m. Vištyčio klebonui parapijiečiai turėjo mokėti dešimtinę – nuo kiekvieno valako duoti po kapą rugių ir avižų ir po 4 grašius per metus.2 Dar bažnyčios valdas papildydavo dovanojimai. 1652 m. dokumente rašoma, kad miestietis Kristupas Zalevskis užrašė bažnyčiai 1 margą žemės, kad po mirties būtų meldžiamasi už jo sielą.3 1570 m. prie bažnyčios įsteigta parapinė mokykla, suteikusi galimybę nedideliam skaičiui jaunuolių siekti išsilavinimo. Daugiau kaip keturi šimtai metų prabėgo nuo to laiko, užmaršties dulkės padengė amžių istoriją. Karai, marai, taikus gyvenimas, svetimšalių užkariavimai, savos valstybės kūrimas ir atkūrimas, buvimas arčiau Dievo ir nutolimas nuo jo, vėl grįžimas prie tikėjimo ir paskendimas kasdieniniuose reikaluose, kurių tikslas turėti ir vartoti. Toks žmogaus gyvenimas, tokia ir mūsų gyvenamosios vietos istorija. Bet to gyvenimo ir tos istorijos centre visuomet yra kažkas, kas mus jungia, motyvuoja, skatina žvelgti plačiau ir giliau
Meeting of centenarians in the perspective of historical time: the Kaunas school of art and the M. K. Čiurlionis gallery
Straipsnyje glaustai pristatoma dviejų meną reprezentuojančių institucijų – Kauno meno mokyklos ir M. K. Čiurlionio galerijos – sąveika tarpukario laikotarpiu. 2022 m. sukako 100 metų nuo Kauno meno mokyklos įkūrimo. 1920 m. dailininkas Justinas Vienožinskis įsteigė Aukštuosius piešimo kursus, kurie jo iniciatyva 1922 m. buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą1. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 100-metį minėjo 2021 metais. Muziejaus ištakos siekia 1921 m. gruodžio 14 d., kai Lietuvos steigiamojo seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą“. Laikinoji galerija įsikūrė 1924 m. meno mokyklos kaimynystėje. Abiejų institucijų pastatų autorius – architektas Vladimiras Dubeneckis. Jis taip pat suprojektavo naujuosius Vytauto Didžiojo muziejaus rūmus, į kuriuos 1936 m. buvo perkelta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinis palikimas, senosios dailės kūriniai ir liaudies meno rinkiniai. Per 100 metų muziejus išsiplėtė: jį sudaro penki padaliniai ir trylika skyrių. Viename jų – Fototekos, dokumentacijos ir leidinių skyriuje – saugoma dokumentinė, ikonografinė medžiaga: fotografijos, spaudiniai, rankraščiai, žemėlapiai ir žemių planai, brėžiniai, dailininkų ir organizacijų archyvai, leidiniai. Gausi archyvinė medžiaga iliustruoja Kauno meno mokyklos ir M. K. Čiurlionio galerijos tarpusavio ryšį, jų istoriją, atskleidžia sąsajas su įvairiomis abiejų institucijų veikloje dalyvavusiomis asmenybėmis. Fotografijos pasižymi temų įvairove: meno mokyklos ir galerijos architektūra, interjeras, kolegialūs mokinių ir dėstytojų santykiai, bendradarbiavimas su galerijos darbuotojais, mokyklos kasdienybė – mokymosi procesas, mokinių darbų peržiūros, mokyklos bendruomenės laisvalaikis ir visuomeninė veikla. Reikšminiai žodžiai: Kauno meno mokykla, M. K. Čiurlionio galerija, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, archyvas, ikonografinė medžiaga, fotografijos.The article presents a concise overview of the interaction between two art institutions during the interwar period – the Kaunas School of Art and the M. K. Čiurlionis Gallery. In 2022, the Kaunas School of Art celebrated its 100th anniversary. Founded in 1920 by the artist Justinas Vienožinskis as the Higher Drawing Courses, on his initiative, the institution underwent reorganisation into the Kaunas School of Art in 1922. The roots of the M. K. Čiurlionis Gallery can be traced back to December 14, 1921, when the President of the Lithuanian Constituent Assembly and the Republic, Aleksandras Stulginskis, promulgated the “Law on the M.K. Čiurlionis Gallery.” Initially conceived as a temporary gallery, it opened its doors in 1924, situated in proximity to the Art School. Although both institutions operated in different capacities during the periods of German occupation and Soviet rule, and continue their original activities into the present day, the scope of this study focuses primarily on the interwar period due to the abundance of iconographic material available from that era. The buildings of the Kaunas School of Art and the M. K. Čiurlionis Gallery were designed by architect Vladimiras Dubeneckis. He was also the author of the new Vytautas the Great Museum building, where M. K. Čiurlionis’ artistic legacy, the collections of ancient artworks and folk-art treasures were transferred in 1936. In the ensuing century, the Museum has undergone significant growth, now encompassing five branches and thirteen departments. Among these, the Photography, Documentation, and Publications Department stands out, housing a vast array of documentary and iconographic materials (photographs, prints, manuscripts, maps and land plans, drawings, archives of artists and organisations, publications), which illustrate the relationship between the Kaunas School of Art and the Čiurlionis Gallery, the history of the two institutions, and the connections with various personalities who contributed to the work of both establishments. The photographs cover a wide range of subjects: the architecture of the School of Art and the Gallery, their interiors, the collaborative spirit among students and teachers, the cooperation with the Gallery’s staff, and the school’s everyday life – the learning process, the reviews of students’ work, and the leisure time and social activities of the school’s community. Complementing the article are valuable exhibits from other departments of the Museum: The Adelė and Paulius Galaunė House-Museum, the Juozas Zikaras House-Museum, and the Antanas Žmuidzinavičius Museum of Works and Collections. Iconographic material on the presented theme can also be encountered at the Liudas Truikys and Marijona Rakauskaitė House-Museum, as well as the Folk Art Department. Keywords: Kaunas School of Art, M. K. Čiurlionis Gallery, M. K. Čiurlionis National Museum of Art, archive, iconographic material, photographs
Publishing trends of informal Lithuanian youth publications - Fanzines - at the end of the 20th century and the beginning of the 21st century
Straipsnyje analizuojami iki šiol platesnio tyrėjų dėmesio nesulaukę Lietuvos jaunimo subkultūrinių grupių leidiniai – fanzinai (zinai). Popieriniai fanzinai pradėti kurti XX a. pabaigoje ir išpopuliarėjo XX a. 10 dešimtmetyje plintant Vakarų kultūros idėjoms, keičiantis Lietuvos politinei, sociokultūrinei aplinkai, technologinėms kopijavimo ir dauginimo galimybėms. Straipsnyje, pasitelkus Skaitmeninio Lietuvos jaunimo kultūros archyvo „Lietuvos zinų kolekcijos“ ir papildomai surinktų šaltinių išteklius, analizuojamos fanzinų kūrimo ir leidybos tendencijos. Lyginant atskiroms subkultūrinėms grupėms priskirtų fanzinų leidybos panašumus ir skirtumus, siekiama suprasti šių leidinių kūrimo kultūrinį kontekstą, santykį su skaitytojais, fanzinų kūrėjų leidybos galimybes. Tyrimui taikoma fanzinų aprašomųjų metaduomenų analizės ir sisteminimo, etnografinio tyrimo metodai (tikslinis pokalbis, klausimynas, kokybiniai interviu su fanzinų autoriais, leidėjais, kolekcininkais). Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje daugiausiai XX a. 10 dešimtmetyje metalo muzikos fanzinų autoriai, skirtingai nei pankai ir fantastikos mėgėjai, kūrė daugiau anglų kalba parašytų leidinių. Metalo muzikos fanzinai pasižymėjo didesne apimtimi. Fantastikos mėgėjų leidiniai nuo metalistams ir pankams priskirtų fanzinų skyrėsi didesniu tęstinių leidinių numerių skaičiumi ir mažesniu vienkartinių leidinių skaičiumi. Su pankų ideologija siejamų fanzinų autoriai daugiausia rinkosi leidinius dauginti savarankiškai kopijavimo aparatu. Metalo muzikos ir fantastikos fanzinų kūrėjai dažniau naudojosi profesionalių spaustuvių paslaugomis. Fanzinuose vartojama kalba, jos stilius padėjo formuoti artimą ryšį su skaitytojais, atskleidė subkultūrinių grupių tapatumo bruožus, padėjo ypač metalo muzikos fanzinų autoriams įsilieti į tarptautinį fanzinų kultūros kontekstą. Siekdami savarankiškumo ir individualumo, fanzinų kūrėjai nepaisė profesionalios leidybos standartų. Fanzinų leidyba priklausė nuo individualaus pasirinkimo, motyvacijos ir kūrybiškumo, skaitytojų susidomėjimo ir technologinių (leidinių dauginimo, maketavimo) galimybių. Lietuvoje kurti fanzinai tapo viena pagrindine alternatyvaus jaunimo bendravimo, idėjų sklaidos, kūrybinės laisvės ir saviraiškos forma. Reikšminiai žodžiai: fanzinai, zinai, Lietuvos jaunimas, subkultūra, metalistai, pankai, fantastai, dešimtasis dešimtmetis, neprofesionali spauda, meta duomenys.This article analyzes Lithuanian youth subcultural group publications – fanzines (zines) – which have not yet received broader attention from researchers. Paper fanzines started to be created at the end of the 20th century and became popular in the 1990s, spreading Western culture ideas and changing the political, and socio-cultural environment in Lithuania along with technological copying and reproduction possibilities. Using resources from Lithuania’s Youth Culture Digital Archive “Lithuanian Zine Collection” and additionally collected sources, the article analyzes the trends in the creation and publishing of fanzines. By comparing the publishing similarities and differences of fanzines attributed to different subcultural groups, the aim is to understand the cultural context of these publications, their relationship with readers, and the publishing possibilities of fanzine creators. The study applies descriptive metadata analysis and systematization of fanzines, as well as ethnographic research methods (targeted interview, questionnaire, and qualitative interviews with fanzine authors, publishers, and collectors). The research results showed that in Lithuania, mainly in the 1990s, metal music fanzine authors, unlike punks and science fiction fans, created more publications written in English. Metal music fanzines were characterized by greater volume. Science fiction fans’ publications differed from those of metalheads and punks by a greater number of continuous issues and fewer one-time publications. Authors of fanzines associated with punk ideology mostly chose to independently reproduce publications using a copying machine, while creators of metal music and science fiction fanzines more often used professional printing services. The language used in fanzines and its style helped to form a close relationship with readers, revealed the identity traits of subcultural groups, and helped metal music fanzine authors to integrate into the international fanzine culture context. Seeking independence and individuality, fanzine creators disregarded professional publishing standards. Fanzine publishing depended on individual choice, motivation, creativity, reader interest, and technological possibilities (publication reproduction, layout). Fanzines created in Lithuania became one of the main forms of idea dissemination, creative freedom, and self-expression for alternative youth communication. Keywords: fanzines, zines, Lithuanian youth, subculture, metalheads, punks, science fiction fans, 1990s, non-professional press, metadata