Kas yra lietuvis? Vladislavo Mickevičiaus tėvynės paieškos

Władysław Mickiewicz (1838–1926) was one of most active members of the Polish-Lithuanian diaspora: biographer, journalist, librarian, translator, political, social activist, and prolific publicist. Despite all this, he was mainly known as a son and a follower of his father, the great poet Adam Mickiewicz. The lives of these two men intertwined in many ways: both of their youth years were marked by great rebellions, and both had missed them, both having spent most of their adult lives in Paris, writing and dreaming about their motherland. However, while for Adam the motherland was the land of his childhood and youth, for Władysław, it was not that easy to define. For him, Lithuania, Poland, and his great Father had formed a certain ideal – an ideal to live for. Władysław Mickiewicz was a servant of this ideal all his life, constantly pre-serving, popularizing, and sometimes interpreting it – the legacy of his father. These ideals of an eternal Union between Poland and Lithuania, of an archaic Lithuanian Arcadia somewhere in a secluded part of the world, looked so natural in the Romantic days of the poet. It had grown less and less clear at the second part of the 19th century, and especially during the turbulent years of the First World War and the beginning of the interbellum, which brought such a sharp division between Polish and Lithuanian identities, making old ideals appear strange and antiquated. Yet despite this, Władysław Mickiewicz never renounced them. This article explores his life, writings, and the interpretations of the works of his father with the hope of finding his true motherland.Straipsnyje pristatomas Adomo Mickevičiaus sūnaus, leidėjo ir biografo Vladislavo Mickevičiaus gyvenimas, jo pažiūrų ir tautinio identiteto evoliucija, ypatingą dėmesį skiriant jo santykiams su Lietuva („Lietuvomis“ – realiu kraštu ir pusiau mitologine jo tėvo tėvyne). Amžių sandūroje kuriantis nepriklausomoms valstybėms, tautinio identiteto problema paliečia ir išeiviją. Atskleidžiama V. Mickevičiaus transformacija: nuo aktyvaus kovotojo už unijinę Lietuvos–Lenkijos valstybę iki idėjinio vizijoje likusios valstybės tėvynainių rėmėjo

1920–1940 m. Kauno miesto gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis

This article analyzes the cards of internal passports issued in Kaunas city in 1920–1940 and the sociodemographic data of the population (nationality, confession, place of birth, work activity, etc.) provided in them. Their significance for the researches of genealogy and local history is discussed. It was found that in 1920–1940, 89 620 people received internal passports in Kaunas, including 58.76% Lithuanians, 30.27% Jews, 3.16% Poles, 3.12% Germans, 2.74% Russians, 0.33% Belarusians; 59.13% of the persons who received internal passports in Kaunas were Catholics, 28.9% – Jews, 5.44% – Evangelical Lutherans and Evangelical Reformats, 3.14% – Orthodox, 0.96% – Old Believers. These results are in many cases close to the data of the 1923 general census of the Lithuanian population; 35.22% of the residents of Kaunas were born in this city, 11.4% – in Kaunas County, 6.86% – in then-Soviet Union’s territory, while the rest – in the different regions of Lithuania and abroad. According to the character of the working activity (occupation), Lithuanians were significantly dominant among the officials (90.94%), being farmers (88.05%), servants (82.84%), or workers (75.85%), while Jews were predominant among traders (83.2%).Straipsnyje nagrinėjamos 1920–1940 m. Kauno mieste išduotų vidaus pasų kortelės ir jose pateikti gyventojų sociodemografiniai duomenys (tautybė, konfesija, gimimo vieta, darbinė veikla ir kt.). Aptariama jų reikšmė genealogijos ir lokalinės istorijos tyrimuose. Nustatyta, kad 1920–1940 m. Kaune vidaus pasus gavo 89 620 asmenų, iš jų 58,76 % lietuvių, 30,27 % žydų, 3,16 % lenkų, 3,12 % vokiečių, 2,74 % rusų, 0,33 % gudų. 59,13 % vidaus pasus Kaune gavusių asmenų buvo katalikai, 28,9 % – judėjai, 5,44 % – evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, 3,14 % – stačiatikiai, 0,96 % – sentikiai. Šie rezultatai daugeliu atvejų artimi 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis. 35,22 % Kaune įgijusių vidaus pasus asmenų buvo gimę šiame mieste, 11,4 % – Kauno apskrityje, 6,86 % – tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijoje, likusieji – įvairiose Lietuvos ir užsienio vietovėse. Pagal darbinės veiklos pobūdį (užsiėmimą) lietuvių tautybės asmenys ženkliai dominavo tarp valdininkų (-ių) (90,94 %), žemdirbių (88,05 %), tarnų (-aičių) (82,84 %), darbininkų (-ių) (75,85 %), o žydų tautybės asmenys – tarp prekybininkų (83,2 %)

Redakcinė kolegija ir turinys

 &nbsp

Genealogijos ir vietos istorijos tyrimų galimybės Panevėžio krašte (metrikų knygų duomenimis)

The article explores the surviving genealogical information resources of Panevėžys churches – christening, marriages, deaths, and population censuses. On the basis of the data provided in these books, repeating common names in different areas of the Panevėžys are overviewed. The origin of family names and their territorial linkage are suggested. Published ethnographic books are featured to reflect the availability of the genealogical research in Panevėžys vicinity. Relevant name correlations are drawn using Lithuanian State documents, such as the archives of the nobility. A new study of genetic genealogy is introduced, its value to research, and a spectrum of open possibilities it offers for solving otherwise complex kin puzzles. With good judgement and analysis, the reader may find the approach taken here encouraging to further explore the expatriates and peoples with relation of Lithuanian ancestry of the 19th–20th c.Straipsnyje nagrinėjami Panevėžio krašto bažnyčiose išlikę genealoginės informacijos ištekliai – krikštų, santuokų, mirčių, gyventojų surašymų knygos. Remiantis šių knygų duomenimis apžvelgiamos dažniausiai pasikartojančios pavardės skirtingose Panevėžio krašto teritorijose. Pateikiamos galimos pavardžių kilmės versijos, ieškoma jų sąsajų su vietovių pavadinimais. Pristatomos išleistos kraštotyrinės knygos, atspindinčios genealoginių paieškų pagal pavardes tyrimų galimybes Panevėžio krašte. Supažindinama su nauja genealoginių tyrimų kryptimi – genetine genealogija, jos tyrimų reikšme ir galimybėmis

Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antroje pusėje – XVIII a.

Heraldry and its research have deep traditions in Europe, making it a certain focus of attention among researchers. The interest in this field in Lithuania is a more recent phenomenon. The late beginning of heraldry research was partly influenced by Lithuania’s loss of independence. At present, researchers’ attention is focused mainly on the periods of the Grand Duchy of Lithuania and the Polish-Lithuanian Commonwealth, also looking at Lithuanian heraldry from the 20th–21st centuries, and conducting thorough research of the coats of arms of the state, cities, and towns. Research of the heraldry of the nobility is also being conducted, such as the heraldry of the political elite in the Grand Duchy of Lithuania – the Goštautas, Pacas, Radvila, Sapiega families, etc. The heraldry of representatives of the lower gentry, especially among the Samogitian families, has received less attention. Many unanswered questions and undeveloped themes remain in the field of the Samogitian nobility’s heraldry, overlooked in research for a long time. This article analyzes how genealogical links were reflected in Samogitian nobility heraldry sources in the second half of the 16th–18th centuries. Having analyzed the heraldic sources of the Samogitian nobility, it was found that these reflected not only information about a specific individual, but also their broader origins, family and marital lines. The coats of arms of the Samogitian nobility in time became a unique means of representation. The coats of arms of the Samogitian nobility were depicted in seals, literature, portraits, architecture, and elsewhere.Straipsnyje pasirinkta atkreipti dėmesį į vieną iš svarbiausių Žemaitijos bajorų kultūros ir tapatybės ženklų – jų heraldiką. Ilgą laiką tyrėjų akiračio užribyje buvusi Žemaitijos bajorų heraldikos tema slepia daug neatsakytų klausimų. Šioje publikacijoje Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniai nagrinėjami kaip reprezentuojantys bajorų giminystės ir santuokos ryšius. Darbe nagrinėjamas gana platus heraldikos šaltinių spektras, apimantis ne tik herbinius antspaudus, bet ir literatūroje, portretuose, architektūroje vaizduotus herbus. Straipsnyje analizuojami Bilevičių, Nagurskių, Gorskių, Chodkevičių, Tiškevičių ir kitų Žemaitijoje gyvenusių bajorų giminių atstovų herbai

Bajorų Mongirdų genealogija

The Author dealswith the forgotten history of the Mongird family of Samogitia. After conductinganalysis of Mongirdai family, genealogical table was compiled. According to statististics, extended family was active in both number of persons and in geographical distribution. Mongird(as) descendantsspread over much of the territory of the Polish–Lithuanian Commonwealth – formally, the Crown of the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania and, after 1791, the Commonwealth of Poland and Tsar Russia (Russian Empire). Family itself Most members of the extended family bacame of priests, doctors,officers, artists, and public figures. For example, two brothers Vladislovas and Vytautas from a Mongird Mišučiai Manor became well known active participants inthe Lithuanian – Polish Nationalrevival back in 1863–1864. Their cousin patriot Vaclovas, a resident of Vilnius Town, who was fighting in the ranks of Polish Legion, and cousin Jadvyga Mongirdaitė were laid in Vilnius Pameriai Memorial. Their Grandmother Michalina Bankauskaitė was a great supporter of a Revival of 1863–1864. There are some unsolved relations and issues between the names of Mangirdaitis and Mongirdas that have notbeen identified yet. In the other words, Lithuanian genealogists and other researchers stillhave to work diligently (closely) to investigate and revive the history of this old Mongird tribe.Autorė straipsnyje nagrinėja užmirštą žemaičių bajorų Mongirdų giminės istoriją. Atlikus tyrimą sudaryta Mongirdų genealoginė lentelė. Joje pateikti duomenys rodo, kad XVII–XX a. giminė buvo plati tiek asmenų skaičiumi, tiek geografiniu pasiskirstymu. Mongirdų palikuonys pasklido po didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos bei Rusijos imperijos teritorijos. Tarp giminės atstovų buvo kunigų, gydytojų, karininkų, menininkų, visuomenės veikėjų. Broliai Vladislovas ir Vytautas Mongirdai iš Mišučių dvaro tapo aktyviais lietuvių tautinio atgimimo dalyviais. O jų pusbrolis vilnietis Vaclovas buvo patriotas, kovojęs lenkų legionierių gretose, pusseserė Jadvyga Mongirdaitė atgulė Vilniaus Panerių memoriale, o jų močiutė Michalina Bankauskaitė prisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Tarp neišspręstų problemų pažymėtini iki šiol nenustatyti Mangirdaičių ir Mongirdų pavardes siejantys ryšiai. Taigi, Lietuvos genealogų ir kitų tyrėjų dar laukia kruopštus darbas tiriant ir naujam gyvenimui prikeliant šios senos Mongirdų giminės istoriją

Jono Basanavičiaus personalinė bibliografija – biografistikos tyrimų šaltinis

The article presents a bibliographic index compiled in the Wro- blewski Library of the Academy of Science and discusses the significance of a personal bibliography for biographical studies. This is the first and so far the only comprehensive index encompassing both Basanavičius’s own publications and writings about him. The first part of the index, dealing with writings by Basanavičius, was published in 2015. The second part, concerning literature on him, is currently under preparation.Both biographical studies and research in other scientific fields will benefit from the following aspects of the bibliography: it offers clarification on Ba- sanavičius’s pseudonyms and contains entries for his anonymously published works, documents signed by him, and repeated editions of his writings. It also provides citation data, i.e., information on who cited Basanavičius’s works or commented on them.The bibliography will be useful in studying Basanavičius’s biography, the subject variety in his writings, their dissemination and popularity, as well as the historical circumstances in that time period. The bibliography also will be of use in writing a scientific biography of Basanavičius or a monograph about him, as well as in preparing a comprehensive edition of his writings.Based on the example of the bibliography of Basanavičius, it may be stated that a personal bibliography is an important source for biographical studies, which may be instrumental in creating a comprehensive biographical portrait of an individual.Straipsnis skiriamas personalinės bibliografijos reikšmei ir vietai biografistikos tyrimuose, jos teikiamoms informacijos paieškos galimybėms aptarti. Atkreipiamas dėmesys į šio tipo bibliografijos svarbą genealogijos ir lokalinės istorijos tyrimuose. Personalinės bibliografijos vaidmens svarba biografistikos tyrimuose pagrindžiama daktaro Jono Basanavičiaus bibliografijos rodyklės pavyzdžiu. Straipsnyje apžvelgiami bibliografijos rengimo principai, atrankos kriterijai, struktūra, tematika. Aptariama, kaip duomenų bazėje sukaupta gausi bibliografinė medžiaga pasitarnaus Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos tyrėjams, nušvies ne tik jo biografijos įvykius, bet ir to meto politines, socialines, ekonomines aktualijas

Prozopografijos galimybės Karpių giminės genealoginiuose tyrimuose

Karpiai – a famous noble family of the Grand Duchy of Lithuania – are distinguished by their political and educative activities. The family’s influence is most markedly observed in the 18th–19th centuries, when the most famous and active members of the Karpiai family had lived. This family has not received plenty of scholarly attention, though from time to time new studies do spring up. Almost all of them are oriented to analyzing the activities of separate members of the Karpiai family, while the family’s origin and genealogy researches are scarce. Recently, prosopography has been found to be a very promising method for analyzing noble families. It analyzes the person, their environment, social position, career, power amassment, political influence, and other factors, researching bonds between individuals and constantly evaluating them in an interplay aspect. Besides, in prospect, a prosopographic analysis creates an ideal base for a person’s historical biographical research. This article returns to the beginning of the Karpiai family, studies the theories regarding its legendary origin and the appearance of their progenitor’s in the Grand Duchy, and explains how the recent researches of the Karpiai family’s origin lay the foundation for productive prosopographic researches. Since in prosopography one of the most important methods is the genealogical one, this article discusses the topic of genealogical tree researches of the Karpiai family.Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Karpių giminė. Dabar labai perspektyvus metodas kilmingoms šeimoms analizuoti yra prozopografija. Šiuo metodu analizuojamas asmuo, jo aplinka, socialinis statusas, karjera, galios kaupimas, politinė įtaka ir kiti veiksniai. Nagrinėjami individų ryšiai ir nuolat vertinami tarpusavio sąveikos aspektu. Straipsnyje grįžtama į Karpių giminės pradžią, aptariamos giminės legendinės kilmės ir jos pradininko LDK pasirodymo teorijos bei aiškinamasi, kiek dabartiniai Karpių giminės kilmės tyrimai leidžia taikyti produktyvius prozopografinius metodus. Kadangi prozopografijoje vienas iš svarbiausių metodų yra genealoginis, straipsnyje aptariama Karpių giminės genealoginio medžio tyrimų problematika

Juozo Miltinio autobiografijos: tekstai ir kontekstai

The author of this article offers a discussion and comparison of Juozas Miltinis’s (1907–1994) view of his own personality and his attitude toward his identity and reveals the variation of his genesis, based on the Director’s three surviving autobiographical texts. The biographical facts are presented in the autobiography written during WWII and the Soviet period, revealing the relationship of the person with his era.Straipsnyje, remiantis režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) trimis išlikusiais autobiografiniais tekstais, aptariamas ir palyginamas jas rašančiojo dėmesys savo asmeniui ir požiūris į savąjį tapatumą, atskleidžiama jo genezės kaita. Sugretinamas ir analizuojamas biografinių faktų pateikimas karo ir sovietinio laikotarpio metais parašytose autobiografijose, atskleidžiant asmenybės santykį su savąja epocha

Genealogija XIX amžiuje: prievolė ir priemonė versus patyrimas ir emocija

Genealogy and genealogical self-awareness were very important elements of the frame of a noble society’s fortress in the 19th century. The analysis of some genealogical trees, schemes, etc. and the diary-memoir of a noble woman Gabrielė Giunterytė-Puzinienė showed several genealogical aspects treasured by nobles. Family members who were high-ranking soldiers, patrons, or belonged to the clergy were treated very respectfully. Having a wide net of family ties and high-status relatives were a remarkable tool for showing ones family’s origin and position in the society. Wealth played an important role as well. Various official and legal documents, individual contemplations, memories and memoirs of other persons or armorials created by Szymon Okolski and Bartosh Paprocki served as remarkable sources for keeping the genealogical memory of families alive. Genealogical trees, schemes etc. could be treated as more reliable sources for genealogical self-awareness because of the elimination of the subjective viewpoint, as we can face it in the abovementioned diary. Nevertheless, the Giedraitis Family case negated this statement. G. Giunterytė-Puzinienė’s diary-memoir is an extraordinary source for exploring genealogical identity. Genealogy is a vivid and detailed story in this book. One can smell, hear, and touch it. Collective holidays, events, and various forms of recreation became tools for strengthening the genealogical self-awareness and family memory.Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiasis padalijimas neišvengiamai turėjo reikšmingą poveikį visuomenei įvairiose gyvenimo srityse. Nauja santvarka, mentalinis ir kultūrinis klodas glaudžiai siejosi su privalomu bajorystės verifikacijos ir legitimacijos procesu, genealoginiu mąstymu. XIX a. įvyko genealoginių šaltinių kūrimo sprogimas. Viena vertus, didžiąją dalį šių šaltinių galima įvardyti kaip prievolę ir priemonę užsitikrinant kilmingo asmens statusą visuomenėje ir iš to išplaukiančias privilegijas. Kita vertus, kai kurie genealoginiai šaltiniai atskleidžia ir kitą, neformaliąją, pusę, t. y. patyrimą ir emociją, individualų santykį su giminės nariais, ir šį ryšį grindžiančias kategorijas. Straipsnyje analizuojami XIX a. bajorijos genealoginiai medžiai ir schemos, kilmės patvirtinimo dokumentai, taip pat genealoginiu aspektu plačiau nagrinėjamas Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis – atsiminimai „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“