This article investigates the emergence of a phenomenon new to post-communist societies – the sociodemographic group of „unattached males.“ This group constitutes a growing number of young males with poor skills and little education who 1) detach themselves from the labor force even in the presence of jobs, 2) are not marrying, and 3) are increasingly plagued by a variety of social pathologies and health problems. These pathologies include crime, alcoholism, drug abuse and depression that, in turn, contribute to this group’s silent withdrawal from society. A conceptualization of the „unattached male“ as an adaptive strategy is presented along with a typology. Reintegration of these ‘unattached males’ represents a significant issue for social policy and potential focus for considerable social work practice.Straipsnyje analizuojamas naujas reiškinys postkomunistinėse šalyse – sparčiai besiformuojanti „nereikalingų žmonių“ socialinė–demografinė grupė. Šio sluoksnio daugumą Lietuvoje sudaro palyginti jauni (25–35 metų), menko išsilavinimo vyrai. Jie ilgą laiką neturi darbo, netgi esant galimybei įsidarbinti dažnai vengia dirbti, nesituokia ir nekuria šeimų ir pasižymi socialiai destruktyviu elgesiu (nusikalstamumu, girtavimu, valkatavimu, depresija, ir savižudybėmis). Straipsnyje pateikiama šio reiškinio koncepcinė analizė ir pabrėžiama, kad „nereikalingų žmonių“ integracija į „normalią visuomenę“ turėtų tapti svarbia socialinės politikos ir socialinio darbo praktikos dalimi
