Integration of Gender Aspect into the Research and Teaching Content: Perspectives and Problems

The purpose of this paper is to discuss the integration of gender aspect into the research methodologies, content and teaching programs as a change of traditional science values, also as a source of new information leading to correction of conventional scientific premises and to creation of new scientific knowledge. In order to increase the European Union and the world's scientific potential and contributions to the knowledge economy, more and more attention is paid to measures that would help to improve gender equality in science in terms of equal opportunities for the scientists of both genders to reveal their talents and to ensure that scientific and industrial products are suitable for users of different genders. The dominance of one sex researchers and objects of the research (usually male ones) has led to scientific standards and methodologies, which are still rarely taking into consideration the different gender needs and ways how scientific knowledge affects them. Sex and gender bias that still exist in scientific knowledge can be socially harmful and expensive

Organizacinės elgsenos pagrindai

Organizacinės elgsenos mokslas padeda suprasti, paaiškinti, prognozuoti ir valdyti su darbu susijusį žmonių ir jų grupių elgesį. Tad vadovėlio „Organizacinės elgsenos pagrindai“ tikslas – nagrinėjant specifines teorijas bei užsienio mokslininkų atliktų tyrinėjimų rezultatus, plėsti koncepcines žinias ir gilinti supratimą apie individualaus, tarpasmeninio ir grupinio elgesio ypatybes įvairiose organizacijose, darbo vietose bei situacijose.Tikimasi, kad knyga padės skaitytojams rasti atsakymus į klausimus, kaip padidinti darbuotojų pasitenkinimą darbu, užtikrinti jų aukštus darbo rezultatus ir pagerinti veiklos efektyvumą, taip pat – patobulinti organizacijų vadybą

Gender equality policy implementation in higher education : academic community resistance to change

Lyčių lygybės politikos įgyvendinimas yra svarbus strateginis ES prioritetas siekiant žmogiškųjų išteklių didinimo bei inovacijų aukštojo mokslo srityje. Lyčių lygybės mokslo ir studijų institucijose siekiama integruoti lyties aspektą (gender mainstreaming) į visas mokslo ir studijų institucijų tvarkas ir procesus. Tai reikalauja ne vien formalių dokumentų peržiūrėjimo, bet ir vertybinio pokyčio akademinėje bendruomenėje. Ši socialinės inžinerijos principu diegiama inovacija sukelia didelį akademinės bendruomenės pasipriešinimą ir dėl to negali būti efektyvi. Šio straipsnio tikslas yra aptarti lyčių lygybės politikos įgyvendinimą kaip tradicinių akademinės bendruomenės vertybių kaitą, analizuoti priešiškumo šiai socialinei bei organizacinei inovacijai priežastis bei siūlyti jo įveikimo galimybes remiantis šioje srityje pažengusių šalių patirtimi bei projektuojant būsimus pokyčius Lietuvos aukštajame moksle. Reikšminiai žodžiai: Akademinės vertybės; Akademinės vertybės pokyčiai; Aukštasis mokslas; Inovacijos; Lyčių lygybė; Pokyčiai; Change of academic values; Gender equality; Higher education; Innovation; Innovation,Gender equality policy is a key strategic priority for the EU in order to increase human resources and to implement necessary innovation in higher education. Gender mainstreaming is the process of integrating gender dimension in all higher education institutions procedures and processes. This requires not only a review of formal documents, but also the change of values or value shift in the academic community. Gender mainstreaming as social innovation leads to a large academic community resistance and therefore can not be effective. The purpose of this article is to discuss gender equality policies as a challenge to traditional academic community values, to analyze causes of this hostility to the social and organizational innovation and propose ways to overcome this potential resistence based on field experience and advanced countries in the design of future changes in the Lithuanian higher education

Besijuokianti lietuvių proza

Humoro tyrimuose reikia ieškoti aukso vidurio – atsigręžti į jo suvokimo kontekstą ir išsiaiškinti, iš ko ir kaip juokiasi rašytojas su savo skaitytoju. Žodžių junginys „lietuvių literatūra ir humoras“ daug kam kelia „nuoširdų“ juoką, nors humoro nepriklausomoje literatūroje išties padaugėjo. Kodėl taip nuvertiname savo literatūrinį humorą, kodėl jis nejuokingas, nelinksmas, kitaip tariant, per daug „juodasis“? Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus, kada humoras laikomas juoduoju. Humoro „juodumo“ laipsnis priklauso nuo jo skausmingumo: juo humoro objektas skausmingesnis su juo susijusiam subjektui, juo humoras juodesnis. Taip pat apžvelgiama, kokie subjektai ir kokios situacijos tampa humoro taikiniu lietuvių literatūroje. Pagal humoro orientaciją į subjekto „vidujybę“ arba „išorybę“, tam tikrą gyvenamos tikrovės vaizdą, šiandien rašančius autorius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei (vadinamiesiems subjektyvizmo tyrinėtojams) priklauso Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė ir Undinė Radzevičiūtė. Antrąją grupę („besišaipančią“ iš gyvenamos tikrovės) reprezentuoja Juozas Erlickas, Jurgis Kunčinas ir Herkus Kunčius. Klasifikacija leidžia aptarti abiejų grupių skirtumus ir bendrybes. Apžvelgus lietuvių dabartinės prozos humoro tipus ir laipsnius, tragikomiškas jo pobūdis tampa akivaizdus. Niūriai šaipomasi tiek iš savęs, tiek iš savo gyvenamo pasaulio – kuriuo atveju humoras juodesnis, priklauso nuo skaitytojo pripažįstamų vertybių. Lietuvių humoras yra nekonstruktyvus, neteikiantis atradimo, netikėto pamatymo džiaugsmo. Literatūrinis humoras dar netapo savarankišku meninės kokybės dydžiu, leidžiančiu gėrėtis kalbos galimybėmis išreikšti linksmą, netikėtą žvilgsnį į pasaulį

Links between theatricality and metaliterary dimension of fiction in the genres of parody and satire

This article reveals the stylistic peculiarity of modern literature to expose its metaliterary dimension in the theatrical form of narrative construction. Two types of comic discourse are analysed: parody and satire. Based on the texts of two Lithuanian authors, Petras Tarulis (1896–1980) and Petras Cvirka (1909–1947), it has been showed that the parody, striving to mock the literary reality, is more playful and uses theatrical devices for constructing the form of narrative. Meanwhile the satire in criticising real issues of the living world is built on evaluation and is less oriented to metaliterary games. It uses theatrical principles mostly on the thematic level of the narrative

Futuristic barbarian's image in the avangt-garde literature of "Four Winds" movement

The avant-garde movement "Four Winds" (1922–1928) appeared as a vital and radical innovation of Lithuanian literary tradition. Influenced by the avant-garde literary movements of futurism and Dadaism the writers of "Four Winds" experimented with poetic devices and narrative forms. The Lithuanian avant-garde literature borrowed the national folklore images as opposing to contemporary urban civilization and mode of speech. Among them appeared the figure of wild barbarian who became a symbol of the threat to the values and traditions of culture. Furthermore, the barbarian, a futuristic character in the avant-garde writing of Lithuanian writers, became an original interpretation of exotic past and a mock of patriotic images of popular romantic historical plays of that time. The barbarian, an avant-garde hero of ancient Lithuania, appears as a deheroized version of knights, personages of the parodised historical plays

Theatricality of prose discourse

This article presents the possibilities of analysis of theatricality in prose discourse. The concept of theatricality is often defined using popular E. Bentley's formula: 'A impersonates B while C looks on'. Generally speaking, this universality of the concept enables to use it as basis for paradigmatic analysis of various cultural spheres. Although usually the relation between theories of theatre and linguistics is built on speech act theory, much deeper relation was revealed in semiotic account of actantial model. As famous semiotician A.J. Greimas has noticed, the nature of actantial model is that of dramatis personae and this suggestion draws an analogy between the structure of theatrical spectacle and the logic of enunciation. In such a way the production of meaning in discourse has a structure of theatrical performance. In literary discourse lexems belonging to theatrical paradigm indicate the presence of theatrical code. The prose discourse may be considered as theatrical when the elements of theatrical paradigm perform certain functions and form an entire isotopy. The discourses with theatrical isotopy can be viewed as having metafictional or self-reflexive discourse level and very often belong to modern and especially postmodern literature