FILOSOFIJA LIETUVOJE PO 500 METŲ

Philosophy in Lithuania after 500 Years Mindaugas Stošku

Machiavelli’o Valdovas: dorybių galvosūkis

[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian] The article deals with the attitude of Nicollò Machiavelli towards virtues and its political meaning explained in his famous work The Prince. Philosopher discusses the meaning of virtues in different stages of his reasoning. He makes partial conclusions at each stage and leads to the final conclusion, which states that virtues are harmful for the prince, while the deceptive appearance of virtues is most useful. The context of classical political philosophy allows to demonstrate that Machiavelli’s proposal to use deception of virtues equates to a perfect injustice. It can be concluded that Machiavelli breaks radically with the Platonic tradition of political philosophy and starts creating a new tradition on the grounds of ideas of ancient sophists about human nature and politics.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojamas Nicollò Machiavelli’o veikale „Valdovas“ išsakytas daugiaprasmis požiūris į dorybes ir jų reikšmę politikoje. Žymusis Renesanso mąstytojas dorybių reikšmę aptaria pateikdamas skirtingas samprotavimo pakopas. Kiekvienoje iš jų jis formuluoja vis radikalesnes tarpines išvadas, nuosekliai vesdamas prie galutinės išvados apie tai, kad valdovui dorybės yra kenksmingos, o naudingiausia yra jų regimybė. Pasitelkiant klasikinės politinės filosofijos atstovus siekiama įrodyti, jog Machiavelli’o pasiūlytas labiausiai naujam valdovui priderantis dorybių regimybės kūrimo kelias prilygsta tobulam neteisingumui. Todėl galima daryti išvadą, kad Machiavelli savo veikale „Valdovas“ išreiškia radikalų atsiribojimą nuo visos platoniškosios politinės filosofijos tradicijos ir pradeda kurti naują tradiciją ant senųjų sofistinių idėjų apie žmogaus ir politikos prigimtį pagrindų

Liberalios tironijos gniaužtai

...Algirdas Degutis. Kaip galima liberalizmo tironija: teminis straipsnių rinkinys. Vilnius: Naujoji Romuva, 2014. 240 p. ISBN 978-609-8035-30-

LEO STRAUSSAS: ISTORIZMAS, POLITINĖ FILOSOFIJA IR POLITIKOS MOKSLAS

Straipsnyje analizuojamas Leo Strausso iškeltas istorizmo poveikis politinei filosofijai. Aptariamos istorizmo sąsajos su pozityvizmu, moderniąja politine filosofija. Aiškinamasi, kuo remdamasis istorizmas iš mokslinio diskurso eliminuoja pagrindines klasikinės politinės filosofijos problemas apie teisingumą, prigimtinę teisę ir geriausią režimą, svarstoma, kokį poveikį tai padarė visai politinei filosofijai. Straipsnyje analizuojama, kaip ir kokias istoristines nuostatas perėmė naujas politikos mokslas, kaip tai paveikė politikos mokslininkų požiūrį į filosofinę politinės tikrovės analizę. Nagrinėjamos Strausso idėjos apie istorizmo vidinius prieštaravimus, jo nesugebėjimą nuosekliai pagrįsti nei filosofinio mąstymo ribotumo, nei istoristinio požiūrio patikimumo. Iškeliama ir ginama mintis, jog politikos mokslas, perėmęs istoristines nuostatas, taip pat neišvengiamai įsivelia į prieštaravimus.Leo Strauss: Historicism, Political Philosophy, and Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe aim of this article is to discuss the influence of historicism on political philosophy which was revealed by Leo Strauss. The paper deals with links between historicism, modern political philosophy, and political science. Reasons are explicated for historicist elimination from scientific discourse of the main problems of classical political philosophy: justice, natural right, best political regime. The paper discusses the main ideas of historicism, which political science absorbed, and Strauss`s exposed contradictions of historicism, its inability to prove consistently the narrowness of philosophical thinking or the reliability of historicist attitude. Political science also becomes self-contradictory as much as it uses historicist approach

POLITINĖS FILOSOFIJOS IR POLITIKOS MOKSLO SANTYKIS: LEO STRAUSSO POZICIJA

Straipsnyje analizuojamas politinės filosofijos ir politikos mokslo santykis bei Leo Strausso požiūris į pagrindines politikos mokslo raidos tendencijas, pamatines jo prielaidas ir politinės filosofijos reikšmę. Atsiradusiame politikos moksle iš karto ėmė reikštis du skirtingi požiūriai į tai, koks turėtų būti politikos mokslo ir politinės filosofijos ryšys. Vieni politikos mokslininkai palaikė mintį, kad politikos mokslas turi išlaikyti glaudžius santykius su politine filosofija, o kiti buvo už griežtą šių disciplinų atskyrimą. Šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai skirtingų stovyklų atstovų argumentai. Antroje XX amžiaus pusėje į šį ginčą įsitraukė ir politikos filosofai, nes tuo metu kilęs bihevioristinis judėjimas politikos moksle ėmė atvirai kvestionuoti ne tik politinės filosofijos reikšmę politikos mokslui, bet ir apskritai pačią jos galimybę ir prasmingumą. Leo Straussas iškilo kaip vienas griežčiausių bihevioristinio politikos mokslo kritikų ir politinės filosofijos gynėjų. Straipnyje aptariama Strausso pamatinių politikos mokslo prielaidų kritika, jo požiūris į politinės filosofijos reikšmę ir prasmę.Pagrindiniai žodžiai: politikos mokslas, politinė filosofija, pozityvizmas, biheviorizmas, Straussas.Relation between Political Philosophy and Political Science: Attitude of Leo StraussMindaugas Stoškus SummaryThe aim of this article is to discuss the relation between political philosophy and political science. The development of political science highlighted two main approaches toward this relation. One group of political scientists says that political science must stay close to political philosophy while another group demands strict dissociation. Behaviorism in political science marked the enormous growth of influence of the later group. Leo Straus appeared as a rigid critic of behavioral political science and an influential defender of political philophy. This paper deals with his criticism of basic premises of political science and his attitude to the significance of politi-cal philospohy.Keywords: political science, political philosophy, positivism, behaviorism, Strauss

POLITIKOS MOKSLO ATSIRADIMO FILOSOFINĖS PRIELAIDOS

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės politikos mokslo atsiradimo prielaidos. Įprasta manyti, jog politikos mokslo gimimą iš esmės lėmė pozityvizmo filosofija. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tam tikros politikos mokslo prielaidos buvo suformuotos gerokai anksčiau. Klasikinės politikos sampratos atmetimas ir naujos, modernios politikos sampratos formavimasis, pastebimas jau Renesanso pasaulėjautoje, N. Machiavelli’o ir Th. Hobbeso politinėse teorijose, leido iškelti žmogaus ir politikos „konstruojamumo“ idėjas. Teigiama, jog moderni politikos samprata buvo viena iš būtinų politikos mokslo sąlygų. XVII a. mokslo revoliucija paskatino mąstytojus į filosofiją perkelti gamtos mokslų metodus. Gamtos mokslų metodais pakelti filosofiją į naują mokslinį lygmenį buvo vienas didžiausių daugelio Apšvietos filosofų tikslų. Taigi, kai pozityvistai prakalbo apie būtinybę sukurti naujus pozityvius mokslus apie žmogų ir visuomenę, intelektualiems pokyčiams jau buvo visiškai pasirengta.Pagrindiniai žodžiai: Renesansas, Apšvieta, pozityvizmas, Millis, Comte’as.Philosophical Presuppositions of the Emergence of Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe paper deals with the main presuppositions of the emergence of political science. The aim is to show that the rupture in the history of political philosophy in the Renaissance, the refusal of the classical political thought about human nature as zoon politikon and about purpose of state, and the birth of modern political ideas about politics as mechanics, was conditio sine qua non for the emergence of the new political science. Main philosophers who initiated this rupture were N. Machiavelli and Th. Hobbes. The 17th century scientific revolution and Enlightenment helped to bring the methods of natural sciences into philosophy. All those ideas were fused together in Positivism which played a pivotal role in the emergence of Political science.Keywords: Renaissance, Enlightenment, positivism, Mill, Comte

Pozityvizmo atspindžiai Evaldo Nekrašo politikos teorijoje

The aim of this article is to discuss the influence of positivism on political theory of Evaldas Nekrašas. The relation between Nekrašasʼ political theory and positivism is ambiguous. On the one hand, the philosopher accepts a positivist distinction between facts and values as well as the anti-metaphysical attitude and the claim that only scientific knowledge based on empirical facts is exact and real. All these allow to state that political theory of Nekrašas was strongly influenced by positivism. On the other hand, the philosopher does not accept a positivist unity between knowledge acquired in natural and social sciences. Nekrašas reveals basic premises of positivism and modern natural sciences, therefore his philosophy crosses the boundaries of positivism.Straipsnyje analizuojama pozityvizmo įtaka Evaldo Nekrašo politikos teorijai. Bandoma nustatyti, ar mąstytojo darbuose, skirtuose politikos teorijai, galima rasti pozityvizmui būdingų nuostatų. Teigiama, kad Nekrašo santykis su pozityvizmu nėra vienareikšmis. Viena vertus, mąstytojui priimtina pozityvistams būdinga faktų ir vertybių atskyra, antimetafizinė nuostata, empiriškai orientuoto mokslinio žinojimo sureikšminimas, todėl konstatuojama, kad Nekrašo politikos teorijai pozityvizmas padarė didelę įtaką. Kita vertus, profesorius atmeta pozityvistinį gamtos ir socialinių mokslų vienovės principą ir, regis, nepritaria pozityvizmo nuostatai, kad filosofija turi būti grynai mokslinė. Pamatinių pozityvizmo ir moderniųjų gamtos mokslų principų išskyrimas liudija, kad Nekrašo teorizavimas neišsitenka vien pozityvistinės filosofijos rėmuose, nors ir yra akivaizdžiai jos paveiktas

Wartość powtórnego badania stanu mutacji genu BRAF V600E w diagnostyce raka brodawkowatego tarczycy

  Introduction: Nodular thyroid disease is one of the most frequently diagnosed pathologies of the adult population in iodine-deficient regions. Approximately 30% of thyroid aspirates are classified as nondiagnostic/unsatisfactory or indeterminate. However, patients with indeterminate cytology still undergo surgery. The object of this study was to determine the diagnostic value of re-examining the BRAF V600E mutation in papillary thyroid carcinoma patients. Material and methods: All patients underwent ultrasound guided fine-needle aspiration of a thyroid nodule. They were assigned to one of the four groups (indeterminate or positive for malignant cells) of the Bethesda System for Reporting Thyroid Cytopathology. Genetic investigation of the BRAF V600E mutation was performed for all of the fine-needle aspiration cytology specimens. All of the patients underwent surgery. Subsequently, histological investigation of the removed tissues was performed. Additional analysis of the BRAF V600E mutation from the histology specimen was then performed for the initially BRAF-negative cases. Results: Two hundred and fourteen patients were involved in the study. One hundred and six (49.53%) patients were diagnosed with thyroid cancer. Of these 106 patients, 95 (89.62%) patients were diagnosed with papillary thyroid cancer. The BRAF V600E mutation was positive in 62 (65.26%) and negative in 33 (34.74%) histologically confirmed papillary thyroid cancer cases. After the genetic investigation, a total of 74 (77.89%) papillary thyroid cancer cases were positive for the BRAF V600E mutation and 21 (22.11%) were negative. Conclusions: Repeated examination of the BRAF V600E mutation status in the fine-needle aspiration may potentially increase the sensitivity of papillary thyroid cancer diagnostics. (Endokrynol Pol 2016; 67 (1): 35–40)    Wstęp: Choroba guzkowa tarczycy to jedna z najczęściej wykrywanych patologii w populacji osób dorosłych w regionach z deficytem jodu. Około 30% aspiratów tarczycy jest klasyfikowanych jako nie do zdiagnozowania/niesatysfakcjonujące lub nieokreślone. Jednakże, pacjenci z nieokreślonym wynikiem cytologii nadal poddawani są operacjom. Celem niniejszego badania było ustalenie wartości diagnostycznej powtórnego badania mutacji genu BRAF V600E wśród pacjentów z rakiem brodawkowatym tarczycy. Materiał i metody: Wszystkich pacjentów poddano biopsji aspiracyjnej cienkoigłowej guzka tarczycy pod kontrolą USG. Przydzielono ich do jednej z czterech grup (nieokreślona lub dodatnia dla komórek złośliwych) klasyfikacji Bethesda do klasy obrazów cytologicznych. Badanie genetyczne mutacji genu BRAF V600E przeprowadzono dla wszystkich próbek uzyskanych z aspiracyjnej cytologii cienkoigłowej. Wszystkich pacjentów zoperowano. Jednocześnie przeprowadzono badanie histologiczne usuniętych tkanek. Dodatkowa analiza mutacji BRAF V600E z próbki histologicznej została przeprowadzona dla przypadków początkowo BRAF ujemnych. Wyniki: Dwustu czternastu pacjentów poddano badaniu. U 106 pacjentów (49,53%) zdiagnozowano raka tarczycy. Z tychże pacjentów, u 95 (89,62%) zdiagnozowano raka brodawkowatego tarczycy. U 62 pacjentów (65,26%) mutacja BRAF V600E była dodatnia, u 33 (34,74%) histologicznie potwierdzonych przypadków raka brodawkowatego tarczycy była ona ujemna. Po badaniu genetycznym stwierdzono 74 (77,89%) przypadki raka brodawkowatego tarczycy dodatnich dla mutacji BRAF V600E i 21 (22,11%) ujemnych. Wnioski: Powtórne badanie mutacji genu BRAF V600E za pomocą aspiracji cienkoigłowej może potencjalnie przyczynić się do zwiększenia czujności w wykrywaniu raka brodawkowatego tarczycy. (Endokrynol Pol 2016; 67 (1): 35–40)

Disciplines of political philosophy and political science: antagonism, cooperation or indiference?

The aim of this article is to discuss the development of the relation between political philosophy and political science. The main causes and possible perspectives of that development are elaborated. There are explored philosophical ideas which influenced the emergence of political science, the process of its institutionalisation and the relation between political science and political philosophy. The analysis of the process of institutionalisation aims at identification of the main causes of the conflict between two disciplines. The culmination of that conflict occured at sixth decade of twentieth century and was named “The Behavioral Revolution”. The sharp antagonism lasted nearly two decates and when it came to an end the relation between political philosophy and political science became stable though ambiguous