Lietuviškas atvirukas kovoje prieš imperinę Rusiją

The article is devoted to a peculiar episode of the struggle of Lithuanians against the policy of persecution based on nationality which was pursued by Imperial Russia between 1864 and 1904. Its participants were representatives of the parts of the Lithuanian nation separated by the border between Germany and the Russian Empire – Martynas Jankus (1858–1946), a German citizen, a Lithuanian of East Prussia, the owner of a printing office in Tilsit (Lith. Tilžė, currently Sovetsk, a town in Kaliningrad Oblast, the Russian Federation) and a group of Lithuanian young people who were operating illegally, a group of citizens of the Russian Empire. The time under discussion is the 1890s. During that period, the Lithuanian national movement was rapidly developing and strengthening while striving to bring together both parts of the nation and the USA-based Lithuanian diaspora community. One of the most important measures of the common struggle was the distribution of publications printed in Latin characters in the Lithuanian language which were banned to be published in the territory of Russia but were legally printed in East Prussia and smuggled across the border into Lithuania. From there, the publications were sent to Lithuanian communities all over the Russian Empire. This struggle resulted in victory: the ban was lifted by Order of the Cabinet of Ministers of Russia issued in 1904. To strengthen the political opposition, Lithuanian intellectuals printed not only books, brochures and newspapers but also various minor publications – political leaflets. Students of Russian universities and Lithuanian intellectuals graduates of these higher education institutions prepared texts and sent funds intended for their publication to the printing offices of Lithuanians and Germans in East Prussia. The number of such leaflets surviving to the present day is very small. One of these publications was an anonymous card of the size of a standard German postcard (95 x 140 mm). Thus far, three of them have been found in Lithuanian libraries and archives, and one has been discovered in the National Library of Russia in Saint Petersburg. A composition of two illustrations is printed on one side of the card: a Lithuanian countrywoman and a Cossack standing in front of her with a raised whip and a bottle of vodka as a gift for obedience. This symbolised a spread of orthodoxy and the deportation of Lithuanians from their native land. The following exclamation of the Cossack is printed: Are you a Lithuanian? Go to Russia! The explanation of the content of the illustration and the encouragement (first of all, to Catholic believers) to oppose the plans of the authorities are printed in small characters. They are related to the colonisation of Siberia. The statements are well-grounded, the exposition of the subject is logical and written in the correct Lithuanian language. Most probably, it was created by the graduate of the Faculty of Law of the University of Moscow Vladas Mačys (1867–1936). Vaclovas Biržiška, Professor of Law at the University of Lithuania in Kaunas and Director of the University Library, was the first to describe this publication bibliographically. The author regarded this publication as a postcard, attributed it to Martynas Jankus’ printing office and dated it ‘1892’. A more precise description was publicised in the fundamental work of Lithuanian national bibliography Lietuvos TSR bibliografija. Serija A: Knygos lietuvių kalba (Bibliography of the Lithuanian SSR. Series A: Books in the Lithuanian Language; vol. 2: 1862–1904. Book 2 (Vilnius, 1988, p. 401, No. 4065). It was compiled in the Soviet era, and the only available copy stored in Mikhail J. Saltykov-Shchedrin State Public Library (currently renamed the Russian National Library in Sankt Petersburg) served as the basis for it. The present author amended the publication date of the postcard (1891) and specified the circumstances of its distribution, while also ascertaining that the artist of the illustrations was the lithographer of Tilsit Johann Mai.Straipsnis skirtas unikaliam lietuvių kovos prieš Rusijos 1864–1904 m. vykdytos tautinio persekiojimo politikos epizodui. Jo dalyviai – Vokietijos ir Rusijos imperijų siena perskirtos lietuvių tautos atstovai – Vokietijos pavaldinys, Rytų Prūsijos lietuvis Martynas Jankus (1858–1946), spaustuvės Tilžėje (Tilsit; dabar – Sovetskas Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje) savininkas, ir nelegaliai veikusi išsilavinusių lietuvių jaunuolių, Rusijos imperijos pavaldinių grupė, laikas – XIX a. paskutinis dešimtmetis. Šiuo laikotarpiu sparčiai stiprėjo lietuvių tautinis sąjūdis, siekęs suartinti abi tautos dalis ir JAV išeivių bendruomenę. Viena iš svarbiausių bendros kovos priemonių buvo Rusijos teritorijoje uždraustų leidinių lietuvių kalba tradiciniu lotyniškuoju šriftu spausdinimas Rytų Prūsijoje ir slaptas gabenimas per Vokietijos ir Rusijos valstybių sieną į Lietuvą bei platinimas. Iš Lietuvos leidiniai paštu buvo siunčiami lietuvių telkiniams ir pavieniams asmenims Rusijos teritorijoje. Ši kova baigėsi pergale: draudimas buvo panaikintas Rusijos ministrų kabineto įsaku 1904 metais. Dėl politinio pasipriešinimo skatinimo lietuvių inteligentai leido ne tik knygas, brošiūras ir laikraščius, bet ir įvairius smulkiuosius spaudinius – politines proklamacijas. Tekstus parengdavo ir leidybai skirtas lėšas Rytų Prūsijos lietuvių bei vokiečių spaustuvėms siųsdavo Rusijos universitetų studentai ir juos baigę inteligentai lietuviai. Tokių proklamacijų iki mūsų dienų išliko mažai. Vienas iš šių leidinių buvo standartinio Vokietijos atviruko dydžio (vidutiniškai 95 x 140 mm) anoniminė kortelė. Jos Lietuvos bibliotekose ir archyvuose iki šiol rasti trys, Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge – vienas egzempliorius. Kortelės vienoje pusėje išspausdinta dviejų iliustracijų kompozicija: kaimietė lietuvių moteris ir prieš ją stovintis kazokas su iškeltu rimbu ir buteliu degtinės kaip atlygiu už paklusnumą. Tai simbolizavo stačiatikybės platinimą ir lietuvių stūmimą iš gimtojo krašto. Išspausdintas kazoko šūksnis: Ar tu lietuvė? Drožk į Rusiją! Kitoje kortelės pusėje mažu šriftu išspausdintas iliustracijos turinio paaiškinimas ir raginimas (pirmiausiai tikinčiųjų katalikų) priešintis valdžios planams. Anoniminis autorius nutyli, kad Rusijos vyriausybės pastangos buvo motyvuotos Sibiro kolonizavimo ir Transsibiro magistralės statybos (1891–1916) planų. Oponuojantys teiginiai argumentuoti daugiausia remiantis konfesinės ir tautinės savigynos pagrindu, dalyko dėstymas logiškas, parašytas gera lietuvių kalba. Jį greičiausiai sukūrė Maskvos universiteto teisės absolventas Vladas Mačys (1867–1936). Pirmą kartą šį leidinį mokslo tikslu 1929 m. bibliografiškai aprašė Lietuvos universiteto profesorius ir bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška. Autorius leidinį laikė atviruku, priskyrė M. Jankaus spaustuvei ir 1892 metams. Patikslintas aprašas paskelbtas fundamentaliame lietuvių nacionalinės bibliografijos veikale Lietuvos TSR bibliografija. Serija A: Knygos lietuvių kalba; t.  2: 1862–1904. Knyga 2 (Vilnius, 1988, p. 401, įrašo Nr. 4065). Jis rengtas tarybmečiu Lietuvos TSR knygų rūmų bibliografų, remtasi tuo metu vieninteliu žinomu Michailo J. Saltykovo-Ščedrino viešosios valstybinės bibliotekos Leningrade (nuo 1992 m. kovo – Rusijos nacionalinė biblioteka Sankt Peterburge) saugomu egzemplioriumi. Šio straipsnio autorius patikslino kortelės išleidimo metus (1891) ir sklaidos ypatumus, nustatė iliustracijų dailininką Tilžės litografą Johann’ą Mai’jų, kitą tapačios formos ir paskirties kortelės leidinį

ARCHYVINIAI KNYGOTYRINĖS LITUANIKOS DOKUMENTAI

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]

MARTYNO JANKAUS TEKSTAI IR KONTEKSTAI JONO ŠLIŪPO KNYGOJE „LIETUVISZKIEJIE RASZTAI IR RASZTININKAI“

Vilniaus universiteto Knygotyrosir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]

SENOSIOS KNYGOS PRAEITIES PABIROS

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected]

AR KRISTIJONAS DONELAITIS TURĖJO ASMENINĘ BIBLIOTEKĄ?

The object of research is a personal library of Kristijonas Donelaitis. Its investigation has not produced any results so far. This depends on the low relevance of the problem and scarce source data available. This article suggests that it is necessary to broaden and increase the sets of historical data needed for the analysis of the problem and their variety. It is also important to use new methods and critical approach to the evaluation of the sources and historiographic literature used by the creators of Donelaitis’ studies such as Martin Ludwig Rhesa, Ludwig Loui Passarge, Franz Oskar Tetzner, Aleksandr Horn, Carl Wilhelm Hugo Freyberg). Taking into account the present state of historiography, the aim of the research is formulated as follows: to assertain, to deny, or to leave open the possibility of the existence of the personal library of Donelaitis for further investigation until its reality or at least the fact of probability to be answered unambiguously. The grounds for this research were found in the ambition of the Prussian royal authorities of the 18th century to impose more stringent control on the knowledge, skills and personal life of Protestant priests. Back then, rather fruitful means were used to accomplish this goal. The priests had to react to the new developments in order to improve their official and social standing. This led to the acquisition of a handy library for the development of skills and education. When investigating the library of Donelaitis the main aims should be as follows: 1) to identify personal and official information and creative needs of its owner, 2) to establish the means and sources of library acquisition, 3) to identify its composition and purpose, 4) to trace its fate after the death of the owner. The method applied is based on theoretical proofs and the speculative analysis of historiographical statements and secondary sources. At present, the conducted investigation allows us to provide only theoretical assumptions. According to the results, no convincing proof of the existence of Donelaitis’ personal library can be produced. The possibility of the denial of its existence still exists. Therefore, we can formulate the following dualistic conclusion: 1) according to the conditions of the time and his position, Donelaitis must have had a personal library, 2) so far, there is no data about the fact of the existence of this library.Vilniaus universiteto Knygotyros irdokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected] objektas – Kristijono Donelaičio asmeninė biblioteka. Jos tyrimai kol kas nėra rezultatyvūs. Tai lemia problemos aktualumo stygius ir maži šaltiniotyrinių duomenų ištekliai. Straipsnyje teigiama, kad, siekiant tyrimo pažangos, būtina plėtoti ir didinti problemos analizei aktualių istorijos duomenų rinkinius ir jų įvairovę, naujais metodais ir kritiškiau įvertinti donelaitikos kūrėjų (Martino Ludwigo Rhesos, Ludwigo Louiso Passarge’s, Franzo Oskaro Tetznerio, Aleksandro Horno, Carlo Wilhelmo Hugo Freybergo) naudotus šaltinius ir istoriografinę literatūrą. Atsižvelgiant į dabartinę problemos istoriografijos būklę, tyrimo tikslas formuluojamas taip: Donelaičio asmeninės bibliotekos buvimo galimybę patvirtinti, paneigti arba kaip problemą palikti atvirą ir tyrimus tęsti tol, kol jos tikroviškumas arba bent tikimybės faktas sulauks vienareikšmiško atsakymo. Tyrimo atspirties pozicija remiasi XVIII a. pradžios Prūsijos karališkosios valdžios siekiu griežčiau kontroliuoti protestantų kunigų žinias, gebėjimus ir asmeninį gyvenimą. Ši priemonė buvo veiksminga. Reaguodami į naujoves, taip pat norėdami pagerinti savo tarnybinę ir socialinę padėtį, dvasininkai buvo priversti apsirūpinti gebėjimų ugdymui ir lavinimuisi skirtos literatūros parankine biblioteka. Vykdant Donelaičio bibliotekos tyrimą pagrindiniai siekiniai būtų šie: 1) nustatyti jos kūrėjo asmenybinius, pareiginius, informacinius ir kūrybinius poreikius, 2) bibliotekos komplektavimo būdus ir šaltinius, 3) jos sudėtį ir paskirtį, 4) likimą po kūrėjo mirties. Tyrimo metodas remiasi teoriniu įrodinėjimu, spekuliatyvia istoriografinių teiginių ir šalutinių duomenų analize. Atliktas tyrimas leido tik teoriškai pagrįsti prielaidą. Remiantis juo, įtikinamo įrodymo, kad Donelaičio asmeninė biblioteka egzistavo, pateikti negalima. Tyrimas neatmeta ir jos paneigimo galimybės. Vadinasi, galima formuluoti dvejopas išvadas: 1) duomenų apie Donelaičio asmeninės bibliotekos egzistavimą nerasta, 2) Donelaitis asmeninės bibliotekos negalėjo neturėti

RANKRAŠTINĖ LIETUVIŠKA KNYGA "WOLFENBÜTTELIO POSTILĖ''

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutasUniversiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, LietuvaEl. paštas: [email protected]