Los dos significados de falsabilidad.

Sin resume

Principles of scientific method: Notes on Lectures by Dr K.R. Popper given at the University of Otago, 22–26 May 1945; Lecture 1. The hypothetico-deductive method

​​From John Stuart Mill onward, the problem has been approached by attempting to analyse: ‘How is it that physics is so successful?’, and applying the answers to backward sciences [sic], such as psychology and the social sciences, and to a lesser extent the biological sciences. Mill took over views from Bacon and others that the methods of science were fundamentally inductive (inductivism). Mill’s law of causality is a generalisation from multifarious observations (see note below). With the method of deduction one starts with original ideas of unclear origin, i.e. general hypotheses, and then tries to prove these hypotheses. The hypothesis is provisional. When estab-lished by some kind of proof, it becomes a theory. However, you never get beyond the stage of a hypothesis. The last word may be said on some scientific problem, but, if it is said, we cannot know it; hence, the whole distinction between theory and hypothesis breaks down, i.e. all theories are hypotheses and never more. But the reverse is not the case. All hypotheses are not theoretical. Hypotheses are of two kinds – (a) general or universal, as in science (these could be called theories), (b) special or individual, e.g. a medical diagnosis. To sum up: The aim of science is not certainty. It is a human effort and in consequence shares human imperfection

Los dos significados de falsabilidad.

Sin resume

O mito do referencial

Publicado originalmente com o título “The Myth of the Framework”. In: Joseph C. Pitt & Marcello Pera (Eds.) – Rational Changes in Science: Essays on Scientific Reasoning – Reidel, Dordrecht, 1976, p. 35-62. © Sir Karl Popper 1976.Tradução de Mário A. Eufrásio (Departamento de Sociologia – FFLCH-USP, Pesquisador do CNPq) e de Pedro Motta de Barros (doutorando em história da ciência, pesquisador do Centro de História da Ciência da Universidade de São Paulo-CHC/USP)

Ar istorija turi prasmę?

Publikuojama K. R. Popperio veikalo „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ ištrauka. Joje nagrinėjami tiksliųjų mokslų ir istorijos mokslo skirtumai, istorinio aiškinimo, interpretacijos, istorijos prasmės klausimai. Teigiama, kad teoriniai, arba apibendrinantys mokslai (fizika, biologija, sociologija) domisi daugiausia bendrais dėsniais arba hipotezėmis. Istorijos mokslai domisi atskirais įvykiais ir juos aiškina. Istorijos dėsnių apskritai neįmanoma suformuluoti. Bendrieji dėsniai nesuteikia istoriniam aiškinimui jokio selektyvaus ar jungiančio principo, jokio požiūrio į istoriją. Istorines teorijas, skirtingai nuo mokslinių, autorius pavadina bendromis interpretacijomis. Negali būti istorijos apie praeitį pačią savaime, gali būti tik istorinės interpretacijos, ir nė viena jų nėra galutinė. Argumentuojama, kad istorija prasmės neturi: nėra žmonijos istorijos, tėra daugybė visų žmogaus gyvenimo aspektų istorijų. Aptariama krikščioniškoji istorijos interpretacija. Teigiama, kad istoricizmas ne tik nėra racionalus, bet ir prieštarauja religinei sąžinės sampratai. Faktų ir sprendimų dualizmas turi įtakos progreso idėjos sampratai

Kaip aš įsivaizduoju filosofiją

K. R. Popperio veikalo „Kaip aš įsivaizduoju filosofiją“ ištraukų vertimas. Jose dėstoma šio filosofo filosofijos samprata. Jam filosofija nėra nesusipratimų išaiškinimas, neįprastų aprašymų galerija, abejojimas sistemomis, tai nėra sąvokų, žodžių, kalbų aiškinimas ar analizavimas, taip pat tai nėra priemonė protingumui demonstruoti ar protinė terapija, ar laiko dvasios išraiška. Profesionaliosios arba akademinės filosofijos paskirtis yra kritiškai ištirti ir patikrinti paplitusias ir įtakingas teorijas. Aptariamas K. R. Popperio santykis su loginių pozityvistų Vienos rateliu. Teigiama, kad filosofijos branduolį sudaro pažinimo teorijos problemos. Pagrindinė problema yra konfliktas tarp gnoseologinio optimizmo ir gnoseologinio pesimizmo. Autorius savo poziciją apibrėžia kaip materialistinę ir pliuralistinę. Kritikuojamas imaterializmas ir bihevioristinis materializmas: abi šios teorijos remiasi netvirta kasdienio proto pažinimo teorija. Filosofija negali būti atskirta nuo atskirų mokslų, pagrindinė jos problema yra Visatos pažinimo problema – tai yra kritinė mokslų, jų atradimų ir metodų analizė

Grand narratives then and now: can we still conceptualise history?

Reading the Communist Manifesto today, it is impossible not to be struck by the confidence with which it conceptualises history. The positive energy of this bold grand narrative stands in such stark contrast to the negative and jaded mentality of our times, which conceives of grand narratives only to tell us that there can be none. Such talk as there is of history today is more likely to be of "the end of history". There are three senses in which references to the end of history feature in contemporary debates: apocalyptic prediction, postmodernist pronouncement and capitalist triumphalism. This paper addresses the crisis of historicity in our time in relation to these positions and asks what is it about our age that produces them. It explores the widespread rejection of grand narratives, as well as grand narratives, which nevertheless persist, implicit and explicit, right and left. It looks at the position of marxism in the 1990s, counterposing it to postmarxism and postmodernism in particular on the question of grand narratives. It calls for resistance to the detotalising pressures of the age and revival of a totalising (as opposed to totalised) philosophy of history