Socialdemokratinių organizacijų pogrindinė spauda Šiauliuose 1904–1914 metais

This article deals with propaganda activities, such as publishing proclamations (20 publications), revolutionary songs (1), and underground periodicals (1), by local organizations of the Bund, LSDDP, LSDP and RSDDP in Šiauliai in 1904–1914. Political changes in Russia in 1904–1907 created favorable conditions for social democratic organizations to actively carry out propaganda activities, but the intensity at which they were carried out was not uniform across Lithuania. The proletarian profile of Šiauliai and the particularly active activity of the LSDP allowed to mobilize propagandists in a short time, to prepare the necessary proclamations on the spot, and to provide the necessary press equipment. During the years of the revolution (1905–1907), Šiauliai had to emerge as the second center of the social democratic movement in Lithuania. After the defeat of the revolution in Russia, due to the increased persecution of social democratic forces, the underground organizations failed to mobilize their press capacity or develop more active propaganda events; therefore, the political parties even had to suspend the activities of local organizations in Šiauliai. The integration of social democratic youth into the social democratic organizations of Šiauliai took place in c. 1912 and gave hope for a stronger revival of propaganda. The resumption of activities ceased in the first years of the First World War. The large-scale underground press developed in underground conditions expressed the expectations of the local population, reflected the involvement of parties in the formation of political views of the urban population, and was a counterweight to official information. Therefore, its assessment is inseparable from the realities of the political context of that time.Straipsnyje nagrinėjama 1904–1914 m. Bundo, LSDDP, LSDP ir RSDDP vietinių organizacijų Šiauliuose vykdyta agitacinė veikla leidžiant atsišaukimus (20 leidinių), revoliucines dainas (1) ir pogrindinę periodinę spaudą (1). Politiniai pokyčiai Rusijoje 1904–1907 m. socialdemokratinėms organizacijoms sudarė palankias sąlygas aktyviai vykdyti agitacinę veiklą, bet jos intensyvumas Lietuvoje nebuvo tolygus. Šiaulių proletarinis profilis ir ypač aktyvi LSDP veikla leido per trumpą laiką mobilizuoti agitatorius, parengti reikalingus atsišaukimus vietoje, apsirūpinti būtiniausiomis spaudos priemonėmis. Šiauliai 1905–1907 m. revoliucijos metais turėjo iškilti kaip antrasis Lietuvoje socialdemokratinio judėjimo centras. Revoliucijai Rusijoje pralaimėjus, dėl socialdemokratinių jėgų padidėjusio persekiojimo pogrindininkams nepavyko sutelkti spaudos pajėgumų, išplėtoti aktyvesnės agitacinės veiklos, todėl partijoms teko net sustabdyti vietinių organizacijų veiklą Šiauliuose. Apie 1912 m. įvykęs socialdemokratinių pažiūrų jaunimo įsijungimas į Šiaulių socialdemokratines organizacijas leido tikėtis ryškesnės agitacinės veiklos atgaivinimo. Agitacinės veiklos atnaujinimas nutrūko pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais. Pogrindžio sąlygomis didžiuliais tiražais leidžiama pogrindinė spauda išreiškė vietos gyventojų lūkesčius, atspindėjo partijų įsijungimą į miesto gyventojų politinių pažiūrų formavimą, buvo oficialiosios informacijos atsvara. Todėl jos vertinimas neatsiejamas ir nuo to meto politinio konteksto realijų

At the Crossroads: The History of the Greek-Catholic Church in Lithuania

Straipsnis skirtas graikų apeigų katalikų istorijos tyrimams. Siekiant aptarti Lietuvos graikų-katalikų bendruomenės gyvenimą XX a. pabaigoje, glaustai apžvelgiama Unitų Bažnyčios istorija. Sovietinė valdžia dėjo visas pastangas sunaikinti religines bendruomenes, nors oficialiai buvo deklaruojama religinė laisvė. Graikų-katalikų bažnyčia buvo viena iš labiausiai persekiojamų religinių bendruomenių. Lietuvos istorijoje egzistavo trys skirtingos unitų bendruomenės: rutenų bendruomenė, Rusijos katalikų bendruomenė ir graikų-katalikų bendruomenė, kurią sudaro Vilniuje gyvenantys ukrainiečiai bei kitų etninių grupių Lietuvos gyventojai. Straipsnyje keliamas klausimas, ar galima apibrėžti Lietuvos graikų-katalikų Bažnyčios savitumą? Pripažįstanti Romos sostą ir tęsianti bizantiško dvasingumo tradiciją graikų-katalikų Bažnyčia išsaugojo savo ekleziastinį tapatumą. Graikų-katalikų Bažnyčia Lietuvoje patyrė daug pokyčių, tačiau išlaikė ištikimybę Romai ir Bizantijos tradicijai. Unitai užėmė reikšmingą vietą Lietuvos istorijoje, tačiau ar jų vaidmuo yra lygiai toks pats prasmingas ir šiandien? Graikų-katalikų buvimas pastebimas ir šiandien: norintys patekti į Vilniaus centrą per Aušros vartus, turi kirsti Bazilijonų gatvę, kurioje esanti Švč. Trejybės bažnyčia priklauso graikų apeigų katalikų tikintiesiems. Graikų-katalikų Bažnyčia Lietuvoje išlaiko savo svarbą: ji reprezentuoja gyvą istorinį paveldą, kuris rodo, kad bizantiškieji Rytai atliko svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje.The article is dedicated to the research of Greek Catholic history. In order to discuss the life of Lithuania’s Greek Catholic community at the end of the twentieth century, a brief overview of the Uniate Church is provided. The Soviet government made every effort to destroy religious communities, although the freedom of religion was officially declared. The Greek Catholic Church was one of the most persecuted religious communities. In Lithuania’s history there were three different Uniate communities: the Ruthenium community, the Russian Catholic community, and the Greek Catholic community, which consists of Ukrainians living in Vilnius and Lithuanian residents of other ethnic groups. The article raises the question of whether or not it is possible to define the specificity of Lithuania’s Greek Catholic Church. While recognising the Roman throne and continuing the tradition of Byzantine spirituality, the Greek Catholic Church has retained its ecclesiastical identity. The Greek Catholic Church in Lithuania changes, but has maintained loyalty to Rome and the Byzantine tradition. Uniates took a significant place in the history of Lithuania; however, is their role is exactly the same sense today? The presence of Greek Catholics is also noticeable today: To get to the centre of Vilnius through the Gates of Dawn, have to cross Bazilijonų Street, in which the Church of the Blessed Trinity belongs to Greek Catholic believers. The Greek Catholic Church retains its importance in Lithuania: it represents a vibrant historical heritage, which shows that the Byzantine East played an important role in the history of Lithuania

Žemaitės kūrybos sklaida 1905–1914 metų švietimo sistemoje

The article describes the syllabi of Lithuanian language subject for public and private schools prepared in 1905-1914 for the developing modern Lithuanian education system with the aim to determine the extent of representation of Žemaitė’s literary fiction. Referring to previous works by V. Pupšys, V. Pukienė, M. Karčiauskienė, A. Piročkinas and analysis of their sources, 9 syllabi of Lithuanian language and their recommended textbooks have been described in this article. The analysis has shown that Žemaitė first established herself in the Lithuanian education system as the author of the textbook Rinkinėlis vaikams, first published in 1904 and intended for primary schools. Žemaitė emerges as the author of short stories and a co-author of dramas for the first time in 1912 in the syllabus published by J. Kairiūkštis. The attention allocated to her and the list of her works is the same as for the majority of other fiction authors of the time. In 1912 M. Biržiška’s project of the Lithuanian language syllabus Žemaitė is referred to as one of the four women prose writers of the end of the 19th century among G. Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos Ragana, and Lazdynų Pelėda.Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kiek Žemaitės kūryba pateko į valdinių ir privačių mokyklų lietuvių kalbos programas, kokiu mastu ji reprezentuota šių programų rekomenduotuose vadovėliuose po 1905 metų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Kadangi iki šiol nėra nuosekliai aprašytos 1905–1914 metais parengtos lietuvių kalbos programos, pirmasis šio darbo uždavinys buvo sudaryti chronologinį programų sąrašą ir aprašyti jų turinį. Išsamiau aptariamos gimnazijų, mokytojų seminarijų programos, nes jose literatūra tampa atskiru mokymo objektu. Atliktas tyrimas atskleidžia, kad Žemaitė Jono Jablonskio dėka pradžios mokyklų programose figūruoja kaip pradžiamokslio Rinkinėlis vaikams autorė. Į gimnazijų programas ji pateko kartu su diduma XIX a. paskutinio ketvirčio autorių, dažnai kaip moterų ketverto, kuriam priklausė G. Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, dalis

Greek Rite Catholicism in Lithuania: The Mission of Bishop Petras Būčys, 1930–1940

This paper aims at an exhaustive analysis of the initiatives of Eastern Rite evangelization in interwar Lithuania, at discerning their stimuli, and at demonstrating the scope and outcomes of these activities. The functioning of the mission among the Russians of Lithuania should be examined in the context of the Vatican’s policy. It complements considerably the biography of Bishop Būčys and the history of the Congregation of Marian Fathers, which also functions in the United States. Most importantly, the history of the mission can offer an explanation for prolonged cold and complicated relations between the Catholic and Orthodox churches and the causes of mistrust that are so persistent in the twenty-first century, and assist in answering the question as to why ecumenical relations between Christian churches in contemporary Lithuania are cautious and do not open prospects for broader cooperation

Nauja medžiaga apie Antaną Baranauską

 &nbsp

Kelionių į Lietuvą XV–XIX a. pradžioje aprašymai: egodokumentalumo ir tipologijos problema

The article discusses the egodocumentary travel writing of trips to/inside Lithuania, which is characterised by an autobiographical first-person narration, and examines its origins, development, and dissemination. Based on the methodological paradigms of research into the cultural heritage of a manuscript and printed book, the concepts of memory archive, book communication cycle, and the social life of books, an attempt is made to draw the boundaries among the types of this writing (typology), and the intentions of the writing and publishing process are revealed. The case study is based on manuscript and published travel descriptions by both Lithuanian and foreign authors for the routes in the territory of Lithuania or on the Lithuanian border. It was found that first-person narration and an author’s ‘participation’ are present not only in manuscript travel accounts that are personal and those belonging to one’s relatives (family, clan, descendants), but also in texts that engage a wider audience and are published and distributed through various media. The attempt at a typology of travel egodocumentation revealed a gap between a genetic taxonomy based on the notion of the personal archive as a treasure trove of memory and a literary classification based on contemporary genres of travel writing. Travel accounts were created on the basis of the worldview prevailing in the society of the Grand Duchy of Lithuania, which formed a canon different from the European one. Noteworthy are the hitherto understudied egodocumentary marginalia, diaries in calendars that reflect the culture of travel in the Grand Duchy of Lithuania.Straipsnyje aptariama kelionių į / po Lietuvą egodokumentinė kelionių raštija, kuriai būdingas autobiografinis pasakojimas pirmuoju asmeniu, nagrinėjama jos kilmė, raida ir sklaida. Remiantis rankraštinio ir spausdintinio knygos kultūros paveldo tyrimų metodologinėmis paradigmomis, atminties archyvo, knygos komunikacijos ciklo ir socialinio knygų gyvenimo konceptais, mėginama brėžti ribas tarp minėtos raštijos rūšių (tipologija), atskleidžiamos rašymo ir publikavimo intencijos. Atvejo analizei pasirinkti tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių rankraštiniai ir publikuoti kelionių aprašymai, skirti maršrutams Lietuvos teritorija ar pasieniu. Nustatyta, kad pasakojimo pirmuoju asmeniu ir autoriaus „dalyvavimo“ esama ne tik sau ir artimiesiems (šeimai, giminei, palikuonims) skirtuose rankraštiniuose kelionių aprašymuose, bet ir platesnę publiką įtraukiančiuose tekstuose, tiražuotuose ir platintuose pasitelkiant įvairias medijas. O štai kelionių egodokumentikos tipologijos mėginimas atskleidė atotrūkį tarp genetinės sistematikos, grįstos asmeninio archyvo kaip sarmatiškos atminties lobyno samprata, ir literatūrinės klasifikacijos, paremtos šiuolaikiniais kelionių raštijos žanrais. Kelionių aprašymai buvo kuriami remiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje vyravusiu pasaulėvaizdžiu, formavusiu skirtingą nuo europinio kanoną. Atkreiptinas dėmesys į iki šiol menkai tyrinėtas egodokumentines marginalijas, prieknyginę medžiagą, dienoraščius kalendoriuose, atspindinčius kelionių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kultūrą

Genealogija XIX amžiuje: prievolė ir priemonė versus patyrimas ir emocija

Genealogy and genealogical self-awareness were very important elements of the frame of a noble society’s fortress in the 19th century. The analysis of some genealogical trees, schemes, etc. and the diary-memoir of a noble woman Gabrielė Giunterytė-Puzinienė showed several genealogical aspects treasured by nobles. Family members who were high-ranking soldiers, patrons, or belonged to the clergy were treated very respectfully. Having a wide net of family ties and high-status relatives were a remarkable tool for showing ones family’s origin and position in the society. Wealth played an important role as well. Various official and legal documents, individual contemplations, memories and memoirs of other persons or armorials created by Szymon Okolski and Bartosh Paprocki served as remarkable sources for keeping the genealogical memory of families alive. Genealogical trees, schemes etc. could be treated as more reliable sources for genealogical self-awareness because of the elimination of the subjective viewpoint, as we can face it in the abovementioned diary. Nevertheless, the Giedraitis Family case negated this statement. G. Giunterytė-Puzinienė’s diary-memoir is an extraordinary source for exploring genealogical identity. Genealogy is a vivid and detailed story in this book. One can smell, hear, and touch it. Collective holidays, events, and various forms of recreation became tools for strengthening the genealogical self-awareness and family memory.Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiasis padalijimas neišvengiamai turėjo reikšmingą poveikį visuomenei įvairiose gyvenimo srityse. Nauja santvarka, mentalinis ir kultūrinis klodas glaudžiai siejosi su privalomu bajorystės verifikacijos ir legitimacijos procesu, genealoginiu mąstymu. XIX a. įvyko genealoginių šaltinių kūrimo sprogimas. Viena vertus, didžiąją dalį šių šaltinių galima įvardyti kaip prievolę ir priemonę užsitikrinant kilmingo asmens statusą visuomenėje ir iš to išplaukiančias privilegijas. Kita vertus, kai kurie genealoginiai šaltiniai atskleidžia ir kitą, neformaliąją, pusę, t. y. patyrimą ir emociją, individualų santykį su giminės nariais, ir šį ryšį grindžiančias kategorijas. Straipsnyje analizuojami XIX a. bajorijos genealoginiai medžiai ir schemos, kilmės patvirtinimo dokumentai, taip pat genealoginiu aspektu plačiau nagrinėjamas Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis – atsiminimai „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“

„Bernardinų“ fondo reikšmė tiriant istoriografinius naratyvus apie Armijos Krajovos Kmicico brigadą

During World War II, in 1939–1944, there was a Polish armed resistance movement in Eastern Lithuania, which was called Armia Krajowa (Home Army) in the abstract. In researching the activities of Armia Krajowa (AK) in Eastern Lithuania, not only historiography is valuable, but also surviving documents and memoirs, as well as the Bernardine Fund preserved in the Lithuanian Central State Archives. So far, this Fund does not seem to receive much attention from scientists researching the activities of AK in Lithuania, as well as archives compiled by Poles residing in other countries. Based on the concept of storage medium, the article analyzes the case of the Bernardine Fund in the context of archival research of the Polish diaspora. During the analysis of the documents kept in the Bernardine Fund, it was observed that the said Fund held significant documents that could supplement / replace the existing narrative about Kmicic’s AK partisan brigade. Kmicic’s AK partisan brigade is noteworthy, as it is the first armed AK unit to launch a consistent armed resistance, but so far there are no separate studies dedicated to the activities of this brigade. The storage medium is the basis of memory communication that gives authenticity to the constructed memory narrative. The Bernardine Fund is a storage medium that originated in the past and reached the present unchanged / slightly changed, and that contains a certain memory narrative about AK. The Bernardine Fund and the documents contained in it are valuable storage media that can help reveal the situation of the residents of Eastern Lithuania during World War II and shed new light on the military activities of AK. In the context of research and preservation of the written heritage of the Polish diaspora, this medium has not yet received the attention of scientists, although the example of the Kmicic’s AK brigade proved that this Fund contains documents that reveal hitherto unknown aspects of AK activities. A fact turns into an event only when certain groups draw their attention to it, when they give meaning to it and start talking and writing about it, and it begins to be remembered. All significant events are just someone’s creations, created just to justify the present in a way that is convenient for the collective, the political elite, or the heads of state. The case of Kmicic’s brigade has proven that no fact is completely lost. If a fact is not currently updated and used, it does not mean that it will be the case all the time. The documents kept in the Fund reflect that during the formation of the historiographical narrative, the collective memory of the said brigade, part of the events was deliberately omitted in order to give integrity to the narrative being formed.Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1944 m.) Rytų Lietuvoje veikė lenkų ginkluotas pasipriešinimo judėjimas, kurį abstrahuojant priimta vadinti Armija Krajova. Tyrinėjant Armijos Krajovos veiklą Rytų Lietuvoje vertinga yra ne tik istoriografija, bet taip pat ir išlikę dokumentai, atsiminimai bei Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas „Bernardinų“ fondas. Šis fondas kol kas, atrodo, nesulaukia daug dėmesio iš mokslininkų, tiriančių AK veiklą Lietuvoje, taip pat kaupiančių lenkų, gyvenusių kitose valstybėse, archyvus. Remiantis atminties laikmenos konceptu, straipsnyje analizuojamas „Bernardinų“ fondo atvejis lenkų išeivijos archyvinių tyrimų kontekste. Atliekant „Bernardinų“ fonde saugomų dokumentų analizę, pastebėta, kad minėtame fonde yra reikšmingų dokumentų, kurie galėtų papildyti / pakeisti esamą naratyvą apie AK Kmicico partizaninę brigadą. AK Kmicico partizaninė brigada verta dėmesio, nes tai yra pirmas ginkluotas AK dalinys, kuris pradėjo nuoseklų ginkluotą pasipriešinimą, bet kol kas nėra atskirų tyrimų, skirtų šios brigados veiklai. Atminties laikmena – tai atminties komunikacijos pagrindas, suteikiantis konstruojamam atminties naratyvui autentiškumo. „Bernardinų“ fondas – tai atminties laikmena, kuri atsirado praeityje ir nepakitusi / menkai pakitusi pasiekė dabartį ir kuri savyje saugo tam tikrą atminties naratyvą apie AK. „Bernardinų“ fondas ir jame esantys dokumentai – tai vertingos atminties laikmenos, kurios gali padėti atskleisti Rytų Lietuvos gyventojų padėtį Antrojo pasaulinio karo metu, naujai nušviesti karinę AK veiklą. Lenkų išeivijos rašytinio paveldo tyrimų ir išsaugojimo kontekste ši laikmena kol kas nesulaukia mokslininkų dėmesio, nors AK Kmicico brigados pavyzdys įrodė, kad šiame fonde yra dokumentų, kurie atskleidžia iki šiol nežinomus AK veiklos aspektus. Faktas tampa įvykiu tik tuomet, kai tam tikros grupės atkreipia į jį dėmesį, kai suteikia jam reikšmę ir pradeda apie jį kalbėti, rašyti ir jis pradedamas atsiminti. Visi reikšmingi įvykiai tėra kažkieno kūriniai, sukurti tik tam, kad galėtų pagrįsti dabartį taip, kaip tai yra patogu kolektyvui, politiniam elitui arba valstybių vadovams. Kmicico brigados atvejis parodė, kad joks faktas nėra visiškai prarandamas. Jeigu faktas šiuo metu nėra aktualizuotas, naudojamas, tai nereiškia, jog taip bus visą laiką. Fonde saugomi dokumentai rodo, kad formuojant istoriografinį naratyvą, kolektyvinę atmintį apie minėtą brigadą dalis įvykių buvo sąmoningai nutylėti siekiant formuojamam naratyvui suteikti vientisumo