Ateitis, arba apie gamtos atpirkimą po Schellingo ir Nietzsche’ės

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] It is starting from the role recognized and attributed to nature by Schelling and Nietzsche that one understands the renewed relationship between being and time at the basis of the possibility for the new beginning of Western philosophy, prophesized by Heidegger in 1936. For both, the possibility of the very future passes by the necessary redemption of the past (that is an extreme liberation from its conceptual hypostatization) through a form of love for the All, which is possible to recognize only with a philosophy of nature that is able to show the “unprethinkable” ground of being and its eternal dynamics as potential potentiae. Only on the basis of this potentia potentiae of the “unprethinkable” past, the “coming event” of the future becomes possible, as well as that renewed relation between time and being, which permits a new beginning for Western philosophy.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Pradedant nuo vaidmens, kurį gamtai pripažįsta ir priskiria Schellingas ir Nietzsche’ė, yra suprantamas atnaujintas būties ir laiko santykis, tapęs 1936 metais Heideggerio pranašautos naujos Vakarų filosofijos pradžios galimybės pagrindu. Abiejų filosofų požiūriu, pačios ateities galimybė apeina būtiną praeities atpirkimą (tai yra visišką išsilaisvinimą iš jos konceptualaus hipostazavimo) per meilės Visybei formą, kurią galima atpažinti tik iš gamtos filosofijos, galinčios parodyti savo neapmąstomą / neatmenamą (unvordenkliches) būties pagrindą ir jo amžiną dinamiką kaip potentia potentiae. Tik remiantis neapmąstomos / neatmenamos praeities potentia potentiae yra įmanomas ateities „ateinantis įvykis“ ir atnaujintas būties ir laiko santykis, sudarantis naujos Vakarų filosofijos pradžios galimybę

Pradžios prisiminimas: prie tapatybės ištakų...

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This article discusses the relationship between the development of individual identity and the culture of social memory. The starting point of the analysis is the hermeneutics of biblical texts referencing the postulate to remember and commemorate specific events in the history of the people of Israel. Such remembrance, however, is not understood solely as a memory of the past, but instead becomes the point of reference for the present and the future. The results of the analysis of the biblical texts are then referenced to education in contemporary social and cultural settings. The author points out that breaking with the past causes confusion and disorientation with regard to the reference points in the future and ultimately affects the meaning of the present, which – deprived of perspective – acquires its own autotelic value. The lack of the culture of memory also results in reducing the past to an idyllic form, illusionary rather than authentic, thus becoming a mere object of longing. It also reduces the future to the merely incidental, uprooted from the past events and thoughtlessly independent of the human being.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje aptariamas santykis tarp individo tapatybės vystymosi ir socialinės atminties kultūros. Analizės išeities taškas – biblinių tekstų hermeneutika, perduodanti postulatą prisiminti ir minėti specifinius Izraelio tautos istorijos įvykius. Tačiau tokia atmintis suprastinà ne tik kaip praeities prisiminimas, ji tampa atramos tašku dabarčiai ir ateičiai. Biblinių tekstų analizės rezultatais remiamasi nagrinėjant ugdymą šiuolaikinėje socialinėje ir kultūrinėje situacijoje. Autorius nurodo, kad ryšių su praeitimi nutraukimas lemia painiavą ir dezorientaciją kalbant apie atramos taškus ateityje ir galiausiai paveikia dabarties prasmę, kuri, netekusi perspektyvos, įgyja savitikslę vertę. Atminties kultūros stoka suteikia praeičiai idilinę formą, veikiau iliuzinę nei autentišką, tampančią ilgesio objektu. O ateitis redukuojama į tik atsitiktinę, nuo praeities įvykių atplėštą ir beatodairišką žmogiškosios būtybės laisvę

Kritinės pastabos apie Schmitto politinį realizmą

According to a widely accepted line of interpretation, Carl Schmitt’s political philosophy is a classic example of political realism. In this article I propose, starting with an analysis of some themes from the essay published in 1923 Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus, to challenge this interpretation. An in-depth analysis of Schmitt’s critique of parliamentarism and identitarian democracy may, in fact, suggest that his proposal is a normative theory of political enmity.Remiantis plačiai pripažįstama interpretacija, Carlo Schmitto politinė filosofija laikoma klasikiniu politinio realizmo pavyzdžiu. Šiame straipsnyje, pradėdamas nuo kai kurių temų, išdėstytų 1923 m. publikuotoje jo esė Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus, siūlau užklausti šią interpretaciją. Nuodugni Schmitto parlamentarizmo ir identitarinės demokratijos kritikos analizė gali, tiesą sakant, rodyti, kad jis siūlo normatyvinę politinio priešiškumo teoriją

Skaitmeninio socialumo fenomenologijos link: dvi perspektyvos

The phenomenology of sociality responds to the dilemma of other minds by presuming the primordially intersubjective and embodied nature of intentional communicative acts. I propose, then, to consider the phenomenology of digital sociality as the field of research dedicated to investigate the specificity of the nature of intersubjectivity and embodiment constituted by digital communication media. By dividing the discussed variety of descriptive phenomenological accounts regarding digitally mediated embodied relationships (including Shanyang Zhao, Lucy Osler and Dan Zahavi, Rebecca A. Hardesty and Ben Sheredos and others) into the trajectories of extension (digitally mediated communication as the eidetic variation of generally embodied communicative acts) and pluralism (epistemology as well as ontology and socially normative practices intrinsic to the specific digital communication platform) I aim to demonstrate the topical tendencies and explanatory strategies that are developed in the attempts to deliver digital communication platform-sensitive phenomenological descriptions, often with the help of Alfred Schutz’s and Maurice Merleau-Ponty’s concepts.Socialumą svarstanti fenomenologija kitų sąmonių problemą sprendžia priimdama nuostatą, jog intencionalūs komunikacijos aktai yra pirmapradiškai intersubjektyvūs ir įkūnyti. Skaitmeninį socialumą siūlau traktuoti kaip tyrimo lauką, skirtą nagrinėti specifines intersubjektyvumo ir įkūnytumo formas, įsteigtas skaitmeninės komunikacijos medijų. Deskriptyvios fenomenologijos požiūriai, analizuojantys skaitmeniškai įtarpintus įkūnytus santykius (Shanyang Zhao, Lucy Osler, Danas Zahavi, Rebecca A. Hardesty ir Benas Sheredos ir kt.), padalinami į dvi kryptis: ekstensijos kryptį (skaitmeniškai medijuota komunikacija kaip bendrų įkūnytų komunikacijos aktų eidetinė variacija) ir pliuralistinę kryptį (specifinei skaitmeninės komunikacijos platformai būdinga epistemologija bei ontologija ir socialiai normatyvinės praktikos). Tokiu būdu siekiu parodyti temines tendencijas ir aiškinamąsias strategijas, skirtas plėtoti skaitmeninės komunikacijos platformoms specifinius fenomenologinius aprašus, neretai atsispiriančius nuo Alfredo Schutzo ir Maurice’o Merleau-Ponty sąvokų

Blogio žaibas ir nepaliudytas gerumas: pokalbis su Vasilijumi Grossmanu, Gyvenimas ir likimas

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] The reviled Jewish-Russian war correspondent Vasily Grossman wrote a masterful novel Life and Fate about the historical battle of Stalingrad (1943), in which he sharply fillets both the Nazi and Stalinist forms of terror in a literary style. The great ideas about society lead to abuse of power and to oppression. Against the common ideals, Grossman argues for a form of small goodness that takes place on the concrete intersubjective plane. In this article, I elucidate the literary ideas of Grossman by confronting them with analogous philosophical approaches. First of all, the connection between modern rationality and a concentration camp is discussed. Both are accompanied by a form of thoughtlessness. The different forms of small goodness are then analyzed: the refusal to be complicit, the criticism of the great ideologies, the self-sacrifice, the deviation from the command, and the usual ethical norms. For Grossman, the possibility of ethics distinguishes man from the surrounding world. Humanity will remain as long as people are capable of the small goodness.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Plūstamas žydų ir rusų kilmės karo korespondentas Vasilijus Grossmanas apie istorinį Stalingrado mūšį (1943 m.) parašė meistrišką romaną Gyvenimas ir likimas, kuriame literatūriniu stiliumi be gailesčio skrodžiama tiek nacistinė, tiek stalinistinė teroro forma. Didžiosios idėjos apie visuomenės organizavimą privedė prie piktnaudžiavimo valdžia ir priespaudos, todėl bendriems idealams Grossmanas priešpriešina mažus gerumo veiksmus, atliekamus konkrečioje tarpžmogiškoje plotmėje. Straipsnio autorius literatūrines Grossmano idėjas nušviečia sugretindamas jas su analogiškais filosofiniais požiūriais. Pirmiausia aptariama sąsaja tarp modernaus racionalumo ir koncentracijos stovyklos. Juos abu lydi tam tikra nemąstymo forma. Paskui analizuojamos skirtingos mažų gerumo veiksmų formos: atsisakymas prisidėti prie nusikaltimo, didžiųjų ideologijų, pasiaukojimo kritika, nukrypimas nuo komandos ir įprastų etinių normų. Grossmano manymu, etikos galimybė išskiria žmogų iš jį supančio pasaulio. Žmogiškumas išliks tol, kol žmonės bus pajėgūs atlikti mažus gerumo veiksmus

Apie Įstatymo ontologiją ir Būties užmarštį

This article hypothetically puts forth the idea of the ontology of Law as the “First Philosophy”. The presentation and justification of this idea is linked with the rethinking of the approach to examining law. This approach seeks to investigate law neither as the object of jurisprudence, legal theory, nor even, and this is especially crucial, legal philosophy; it rather consists in justifying the possibility of looking at the law from an ontological philosophical perspective, revealing the fundamental link between law and being. In contrast, by treating law as a given and not raising the question of its emergence as such, by searching for “right” laws “in accordance with nature”, even when ontological terms are being used, the ontological context of law’s emergence is not revealed; rather, only ontological pretentions to existing laws are asserted. This article discusses the work of the Ancient philosophy scholar Werner Jaeger, which allows one to rethink the idea of the ontology of law and to outline the direction for “resetting” the notion of law.Straipsnyje hipotetiškai keliama Įstatymo ontologijos kaip „pirmosios filosofijos“ idėja. Šios idėjos pristatymas ir pagrindimas siejamas su pačios prieigos prie įstatymo svarstymo permąstymu. Tokia prieiga numato, kad įstatymas bus tyrinėjamas ne kaip teisės, ne kaip teisės teorijos, net, o tai ypač svarbu, – ne kaip teisės filosofijos objektas, o pagrindžiant galimybę į jį teoriškai pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, atskleidžiant pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Tuo tarpu Įstatymą laikant duotybe, nekeliant įstatymiškumo kaip tokio atsiradimo apskritai klausimo, ieškant „teisingų“, „prigimtį atitinkančių“ įstatymų, net ir tada, kai vartojami ontologinę prasmę turintys terminai, iš tiesų atskleidžiamas ne ontologinis įstatymiškumo atsiradimo kontekstas, o tik pareiškiamos ontologinės pretenzijos veikiantiems įstatymams. Straipsnyje aptariamos Antikos filosofijos tyrinėtojo Wernerio Jaegerio įžvalgos, leidžiančios permąstyti įstatymo ontologijos idėją ir numatyti įstatymo sampratos „perkrovimo“ kryptį

Žmogaus pasaulis kaip tikrovės prieaugis: transcendentalizmas ir antropologinis skirtumas

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] In this paper, I discuss, first of all, the positions of Perter Singer and Jacques Derrida regarding the difference between humans and animals. Singer’s animalism seems to me grounded in a naturalist substantialism (since it aims at dissolving the abovementioned difference in a common genus, animality), whereas Derrida’s approach ends in a phenomenological primitivism (since it aims at grasping the gaze of the animal through an epoché of the human cultural world). The result is, on the one hand, an essentialist reduction to the One, and, on the other, the nominalist multiplication of the Many. As an alternative to both these perspectives, I share a certain “transcendentalist” approach, in which human difference appears as a capacity to form a world in the Heideggerian meaning, which increases natural reality. The symbol of this new capacity is the upright position, a certain elevation above nature, the sign of which is consciousness. I call this new capacity “diagonal,” since, like the diagonal of the square, it is irreducible to its side – to nature (the plane of immanence) –, as much as the human world of “augmented reality” is indeed irreducible to every flat ontology, that is, to an onticology.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Šiame straipsnyje pirmiausia apsvarstomos Peterio Singerio ir Jacques’o Derrida pozicijos dėl žmonių ir gyvūnų skirtumo. Singerio animalizmą straipsnio autorius laiko grindžiamu natūralistiniu substancializmu (nes minėtą skirtumą siekiama „ištirpinti“ bendroje rūšyje, gyvūniškume), o Derrida požiūrį mano esant artinantį prie fenomenologinio primityvizmo (nes siekiama sugriebti gyvūno žvilgsnį „suskliaudžiant“ žmogiškąjį kultūros pasaulį). Tad vienu atveju rezultatas yra esencialistinė redukcija į Vienį, o kitu – nominalistinis Daugio dauginimas. Kaip alternatyvą šioms dviem perspektyvoms straipsnio autorius siūlo „transcendentalinę“ prieigą, kai žmogiškasis skirtumas pasirodo kaip galia formuoti pasaulį (heidegeriška prasme), kuris tampa prieaugiu gamtinės tikrovės atžvilgiu. Šios naujos galios simbolis yra stačia stovėsena, tam tikras pakilimas virš gamtos, kurio ženklas yra sąmonė. Šią naują galią autorius vadina „įstrižaine“, nes, kaip įstrižainė neredukuojama į kvadrato kraštinę, ji neredukuojama ir į gamtą (imanencijos plotmę). Iš tikrųjų, žmogiškasis pasaulis kaip „tikrovės prieaugis“ yra neredukuojamas į jokią plokštumos ontologiją, t. y. į ontikologiją

Religijos sugrįžimas ir radikalaus blogio problema: Rusijos karo Ukrainoje atvejo analizė

The article analyses the case of Russia’s war in Ukraine by focusing on the ambivalent relationship between radical evil and the “return of the religious”. First, the revival of politicised religious fundamentalism in contemporary Russia is examined by discussing the relationship between the state and the church and its concretisation in the field of foreign policy – the “Russian World” teaching. The article shows how the Russian Orthodox Church legitimises a project that pursues geopolitical goals and justifies the started war as a metaphysical fight against evil. Attention is drawn to the fact that in this case we are dealing with a kind of “secular religion” or “inverted secularism”, when ecclesial forms are used to revive the Soviet imperialism, and faith is replaced by beliefs. Next, when considering the analysed case in the context of the “return of the religious” reflected by Jacques Derrida and Gianni Vattimo, the emphasis is not only on the principle of violence (which is born from the fusion of political and religious discourses), but also on the positive possibilities of this return, which aforementioned thinkers elaborated by formulating the concepts of elementary faith and ethics of charity. At the same time, the article shows that these concepts lack an existential focus that would allow the problem of radical evil to be grasped at the level of individual existence. Therefore, to highlight the existential aspect of radical evil, the concepts of the perverse will, “grey zone” and impossible hope are used.The article analyses the case of Russia’s war in Ukraine by focusing on the ambivalent relationship between radical evil and the “return of the religious”. First, the revival of politicised religious fundamentalism in contemporary Russia is examined by discussing the relationship between the state and the church and its concretisation in the field of foreign policy – the “Russian World” teaching. The article shows how the Russian Orthodox Church legitimises a project that pursues geopolitical goals and justifies the started war as a metaphysical fight against evil. Attention is drawn to the fact that in this case we are dealing with a kind of “secular religion” or “inverted secularism”, when ecclesial forms are used to revive the Soviet imperialism, and faith is replaced by beliefs. Next, when considering the analysed case in the context of the “return of the religious” reflected by Jacques Derrida and Gianni Vattimo, the emphasis is not only on the principle of violence (which is born from the fusion of political and religious discourses), but also on the positive possibilities of this return, which aforementioned thinkers elaborated by formulating the concepts of elementary faith and ethics of charity. At the same time, the article shows that these concepts lack an existential focus that would allow the problem of radical evil to be grasped at the level of individual existence. Therefore, to highlight the existential aspect of radical evil, the concepts of the perverse will, “grey zone” and impossible hope are used

Atvaizdo paradoksai: vaizdinis ar postsekuliarus posūkis?

The article discusses the interaction between religion and art, focusing on contemporary visual theories, especially on the concept of vitality of image, formulated by such authors as David Freedberg, Thomas William Mitchell and Horst Bredekamp. The article states that the aspect of immediate fate (in the sense of pathos), which is emphasized in the concept of vitality of image, opens up the possibility to discuss the postsecular approach of the pictorial turn (Mitchell). The article recalls a recent situation in one of the Vilnius (Lithuania) churches, when the original sculpture of St. Virgin Mary, created by Lithuanian artist Ksenija Jaroševaitė, was replaced by the copy of widely circulated sculpture of St. Mary of Lourdes, originally created in 1864 by French sculptor Joseph-Hugues Fabisch, at the request of the churchgoers. In the article the latter situation also serves as a representative model, revealing the paradoxicality of an image, when the aesthetic judgement is changed by the unreflected recognition of the power of the image. The article discusses the problem of the ontological status of an image, admitting that the condition of emancipation of the image implicated in the concept of its vitality leads to the condition of the uncanny and questions related to such fundamental controversies as distinctions between creator and image or vitality and artefact.Straipsnyje analizuojama religijos ir meno sąveika, susitelkiant į šiuolaikines vizualumo teorijas, konkrečiai į Davido Freedbergo, Thomo Williamo Mitchello, Horsto Bredekampo formuluojamą atvaizdo vitališkumo apibrėžimą. Teigiama, kad šių autorių atvaizdo vitališkumo sampratoje akcentuojamas betarpiško tikėjimo (pathos prasme) aspektas leidžia kalbėti apie postsekuliarų vaizdinio posūkio pobūdį. Straipsnyje atsispiriama nuo konkrečios situacijos vienoje Vilniaus bažnyčių, kai originali menininkės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Švč. Mergelės Marijos skulptūra tikinčiųjų reikalavimu buvo išnešta iš bažnyčios, o jos vietoje galiausiai įkurdinta plačiai tiražuojamos, 1864 m. prancūzų skulptoriaus Josepho-Hugueso Fabischo sukurtos Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūros kopija. Šis atvejis traktuojamas kaip pavyzdinis, atvaizdo paradoksalumą atskleidžiantis modelis, kai estetinio vertinimo pojūtį užgožia neįsisąmonintas atvaizdo galios pripažinimas. Straipsnyje nagrinėjama ontologinio atvaizdo statuso problema pažymint, kad į atvaizdo vitališkumo sampratą įtraukta atvaizdo emancipacijos sąlyga veda prie nejaukos būseną provokuojančių klausimų, susijusių su tokiomis fundamentaliomis skirtimis kaip kūrėjo–atvaizdo arba gyvybės–artefakto priešpriešos

Šventojo Sosto pasaulinės teisinės politinės tvarkos vizija ir jos kritinė analizė

As the influence of the Holy See in the international arena increases due to the ongoing transformation of international society, resulting from the increasing influence of nongovernmental organizations and other non-state actors, it becomes important to know what legal and political mechanisms operating on a global scale, the Holy See proposes to solve the most pressing problems of humanity. It was found that between 1939 and 1956 the Holy See proposed the idea of an international legal peace institution and publicly supported the idea of a world government or world federation promoted by the World Federalist Movement. Both must ensure global security and peace. Since 1963 until 2015 the Holy See promoted the idea of a world political authority with the power, institution and means to effectively solve global problems. The research shows that these projects contain features of social contract theory. The reform of the United Nations organization, giving it more powers, is considered the first step towards the emergence of a global public authority.Augant Šventojo Sosto įtakai tarptautinėje arenoje dėl vykstančios tarptautinės visuomenės transformacijos, pasireiškiančios didėjančia nevalstybinių veikėjų, nevyriausybinių organizacijų įtaka, tampa svarbu žinoti, kokius teisinius ir politinius mechanizmus, galinčius veikti pasauliniu mastu, siūlo Šventasis Sostas opiausioms žmonijos problemoms spręsti. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad tarp 1939 m. ir 1956 m. Šventasis Sostas pasiūlė tarptautinės teisinės taikos institucijos idėją ir viešai palaikė Pasaulio federalistų judėjimo propaguotą pasaulinės vyriausybės, arba pasaulinės federacijos, idėją. Ir viena, ir kita turi užtikrinti pasaulinį saugumą ir taiką. Nuo 1963 m. iki 2015 m. skleidžiama pasaulinės politinės valdžios, turinčios galią, instituciją ir priemones efektyviai spręsti pasaulines problemas, idėja. Nustatyta, kad šiuose projektuose esama visuomeninės sutarties teorijos bruožų. Jungtinių Tautų Organizacijos reforma, suteikianti jai daugiau galių, matoma kaip pirmas žingsnis link pasaulinės viešosios valdžios atsiradimo