Laparoscopically Treated Giant Gastric Bezoar Complicated with Large Ulcer in Young Patient

Gastric bezoars are rare but well known intraluminal formations in the gastrointestinal system. Reports for gastric bezoar treatment include dissolution, endoscopic retrieval and surgery (open and laparoscopic). We are presenting a case of 32 years old male patient presented with giant gastric bezoar complicated with large ulcer. The patient was operated laparoscopically with success. Laparoscopic surgery is safe alternative to open surgery for giant gastric bezoars treatment

Severe Degloving Injury with Covid-19 Infection – Successful Outcome and Hard Lessons Learnt

 Here we share an interesting case of severe trauma with tissue loss to nearly half of the back and a lacerated perineum in a Covid-19 positive patient in septic shock. This article highlights our experiences and hard lessons learnt in successful management of this complicated injury. Managing severe trauma is a challenge especially with respiratory failure resulting from Covid-19 infection. The patient reported to the hospital during a very difficult period, when proper medical care was difficult as hospitals and wards were filled with Covid positive patients. Managing patients was difficult especially wearing personal protective equipment round the clock. It’s a challenge when an entire team of surgeon, anesthesiologist, nursing staff and paramedics, rose above their daily call of duty to save the patient for her children. It was a fight against time and an many unknown enemy over three months for the entire team. The challenge to save a middle-aged patient from the claws of death against all odds was really miraculous. It was highly rewarding to see the patient going back to the family with a smile

Širdies navikai: klasifikacija, diagnostika ir gydymas

Although rare, cardiac tumors are a type of surgical pathology that can present itself during clinical practice. Like the majority of neoplasms, these tumors are classified into two groups: primary and secondary or benign and malignant. However, the classification does not determine treatment, but the diagnostic pathway is the same and this pathology does not revolve only around the cardiologist an/or cardiac surgeon for optimal patient outcomes. That is why it is important for doctors of multiple specialties to work on cardiac tumor diagnostics and treatment all together. Aim of this study – to analyze the information about cardiac tumor classification, diagnostics, and treatment. Results of the study. The results clearly show that cardiac tumors are a rare type of pathology and their classification depends on type of tissue the neoplasm originated from. It can either be from one of heart layers (primary tumor) or a metastasis (secondary tumor). It is also important to classify these tumors into benign and malignant because treatment differs drastically. Diagnostic tests that are essential for cardiac tumors are instrumental (heart ultrasound, MRA, CTA) and blood tests (troponins, D-dimers). Treatment varies depending on tumor type however surgery is usually the only option. Treatment of malignant tumors is more complex, involving chemotherapy and/or radiotherapy and outcomes of these neoplasms are generally worse compared to treatment of benign heart tumors.Širdies navikai – retai gydytojo praktikoje pasitaikanti patologija. Kaip ir dauguma navikinių darinių, širdies navikai skirstomi į pirminius ir antrinius arba į gerybinius ir piktybinius. Visų širdies navikų diagnostika panaši, gali skirtis tik taikomas gydymas. Minėtina, kad diagnozuojant ir gydant širdies navikinius susirgimus turėtų dalyvauti ne tik kardiologijos, bet ir kitų sričių specialistai, todėl aktualumas – multidisciplininis. Tyrimo tikslas − išanalizuoti įrodymais pagrįstą informaciją apie širdies vėžinių susirgimų klasifikaciją, šių susirgimų ypatumus, diagnostiką ir gydymą. Tyrimo rezultatai parodė, kad širdies navikiniai susirgimai yra reta patologija, o jų klasifikacija priklauso nuo to, iš kokio audinio navikas kilęs: ar iš širdies audinių (pirminis), ar tai yra metastazė iš kitų organų (antrinis). Taip pat navikai klasifikuojami į gerybinius ir piktybinius. Šių onkologinių susirgimų diagnostikai itin svarbūs tiek instrumentiniai, tiek laboratoriniai tyrimai. Dažniausiai širdies navikams gydyti taikoma operacija, tačiau piktybinių navikų atveju gydymas yra labai sudėtingas, išeitys prastos

Stenozuojančio tenosinovito operacinis gydymas: ankstyvieji ir vėlyvieji rezultatai, komplikacijos

Background. The thickening of A1 pulley of the tendon sheath limits the excursion of flexor tendon. Stenosing tenosynovitis causes finger movements dysfunction and pain. Objective. To analyze early and late outcomes of patients with stenosing tenosynovitis after surgical treatment – anulotomy. Methods. All patients had standard surgical procedure – open anulotomy of A1 pulley. Pain (verbal pain scale), hand and arm function (QuickDASH) and complications were recorded before surgery, after 1 week, 3 months and 6 months post surgery. Results. There were 45 patients, 29 (64%) female, 16 (36%) male. The highest pain score was recorded before surgery median 5 (IQR 5). The lowest pain score median 2 (IQR 2) was recorded after 6 months post surgery. The difference of the results after 1 week, 3 months and 6 months was statistically significant p < 0.001. The worst hand and arm function was before surgery and 1 week post surgery. Accordingly: medians 52 (IQR 33) and 52 (IQR 35). Full hand function recovery was noticed after 6 months post surgery median 0 (IQR 11). The difference is statistically significant p < 0.001. Conclusions. Surgical treatment, open anulotomy is one of the most effective methods for stenosing tenosynovitis. After this procedure pain and hand function improves greatly. However, for some patients it might cause discomfort of the hand because of the scar’s sensitivity and location.Įvadas. Sustorėjęs A1 skaidulinis žiedas, esantis ties delnakaulio galva, neleidžia sausgyslei laisvai judėti kanale. Pasireiškus šiam sutrikimui, pacientai, lenkdami ar tiesdami pirštą, jaučia vietinį skausmą ir strigimą. Tikslas. Įvertinti pacientų, sergančių stenozuojančiu tenosinovitu, ankstyvuosius ir vėlyvuosius rezultatus, pritaikius atvirąjį chirurginį gydymą, atliekant anulotomiją. Metodika. Tiriamiesiems atlikta standartinė operacija – atviras chirurginis plaštakos piršto skaidulinio A1 žiedo atvėrimas (anulotomija). Skausmas (verbalinė skausmo skalė), plaštakos ir rankos funkcijos (QuickDASH) bei komplikacijos vertinta po operacijos praėjus 1 sav., 3 mėn. ir 6 mėn. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 45 pacientai, iš jų – 29 (64 %) moterys, 16 (36 %) vyrų. Didžiausią skausmą pacientai jautė prieš operaciją (mediana – 5; TKN 5), mažiausią – praėjus 6 mėn. po operacijos (mediana – 2; TKN 2). Skausmo rezultatų skirtumas prieš operaciją ir praėjus 1 sav., 3 mėn. bei 6 mėn. po operacijos – statistiškai reikšmingas (p < 0,001). Rankos ir plaštakos funkcijos blogiausiai vertintos prieš operaciją ir praėjus 1 sav. po operacijos (mediana atitinkamai: 52 (TKN 33) ir 52 (TKN 35). Plaštakos funkcija pacientams atkurta praėjus 6 mėn. po operacijos (mediana – 0; TKN 11). Skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001). Išvados. Atviroji anulotomija – viena iš efektyviausių stenozuojančio tenosinovito gydymo metodikų. Atlikus šią operaciją, gerėja plaštakos funkcija, mažėja skausmas. Vis dėlto pooperaciniu laikotarpiu nemažai daliai pacientų kyla tam tikrų nepatogumų ar komplikacijų, iš kurių dažniausiai minėtinas nepatogus randas. Neretai pacientus vargina rando jautrumas

Radiological and Clinical Prognostic Factors of Recurrence of Subacute and Chronic Subdural Hematomas

Objectives. To assess characteristic data of patients hospitalized due to subacute subdural hematomas (SSDHs) and chronic subdural hematomas (CSDHs) and to evaluate radiological findings and establish predictors of hematoma recurrence of SSDHs and CSDHs patient populations. Methods. 149 patients with SSDHs and CSDHs who underwent surgery at Kaunas Clinics Neurosurgery Department from 2020 to 2021 were analyzed. Based on recurrence rate, patients were divided into different subtypes based on computer tomography (CT) imaging. Descriptive analysis, hypothesis testing and correlation matrix were performed using Excel spreadsheet and R programming language with the significance at p-value < 0.05. Results. Out of 149 patients, SSDHs and CSDHs were observed in 89 males (59.6%) and 60 (40.3%) females. Mean of the patients age was 71.1±15 years. Dichotomizing results based on recurrence (cut-off value of 25%), 2 groups were made: 1) low reoperation rate –hypodense sedimented (10%), isodense (21.6%), hypodense (22.2%); 2) high reoperation rate – hypodense bridging (26.7%), hypodense trabecular (27.8%), hypodense with acute bleeding (28.6%), hypodense laminar (30%), isodense with acute bleeding (33.3%). Conclusion. It is concluded that based on 25% reoperation rate high-recurrence and low-recurrence chronic subdural hematomas groups were similar in all terms apart from the hematoma thickness (mm), which leads to a fact that radiological appearance of higher recurrence hematomas should be carefully taken into consideration

A Case Report on the Spontaneous Intraperitoneal Rupture of Urinary Bladder Presenting as Acute Intestinal Obstruction – Lessons Learnt

Acute intestinal obstruction is a common surgical emergency. Most of the time, the cause lies in the gastrointestinal track. A 19 year old boy presented with clinical features of acute intestinal obstruction and radiological features suggestive of large bowel obstruction was taken up for surgery. During evaluation we found extravasation of urine inside pelvic cavity. Exploratory laparotomy showed intraperitoneal rent in dome of urinary bladder with dense adhesion of omentum kinking the transverse colon causing acute intestinal obstruction. We were surprised to see the resolution of obstruction with excision of omental band. The bladder was repaired and he was relieved of the problem. This article is a rare example of nongastrointestinal cause for intestinal obstruction. Most of these cases are seen by a general surgeon in an emergency setting. Hence this report is to enlighten the medical caregivers about the existence of this rare entity

Dešimtasis Lietuvos koloproktologų draugijos suvažiavimas

The Lithuanian Society of Coloproctologists X triennial meeting with International Conference Mayo Clinic days in Vilnius, Lithuanian–Turkish session and The International Society of University Colon and Rectal Surgeons Session. Vilnius, May 12 - 13, 2022

Pagalbinės kraujotakos taikymas gydant miokardito sukeltą kardiogeninį šoką

Background. Cardiogenic shock caries high mortality and morbidity. Myocarditis patients developing cardiogenic shock refractory to medical treatment might benefit from extracorporeal membrane oxygenation or mechanical ventricular assist devices. Methods. A retrospective, single center observational study to assess the rate and outcomes of mechanical circulatory support of patients with fulminant myocarditis related cardiogenic shock. Short-term outcomes were evaluated. The primary endpoint of the study was hospital survival. Results. Two hundred ninetyone patient were supported with short-term mechanical assist devices at our institution during 12 year period. Among them, 4 (1.4%) were treated for myocarditis related cardiogenic shock. All patients were female, with a mean age of 34±4 years. In one case surgically implantable short-term mechanical assist device was used, in other three cases – extracorporeal membrane oxygenation. The mean duration of the support was 364±273 hours, mean intensive care unit stay – 35±29 days. Three of four patients were successfully weaned from the support and discharged from the hospital with complete heart function recovery. Conclusion. Patient with fulminant myocarditis, who would have died without the initiation of mechanical circulatory, had favorable short-term outcome with 75% survival rate.Įvadas. Išsivysčius kardiogeniniam šokui, labai didelė mirštamumo ir komplikacijų rizika. Gydant miokardito sukeltą ūmų kardiogeninį šoką, gali būti veiksmingos mechaninės kraujotakos palaikymo priemonės. Tyrimo metodika. Atlikta miokardito sukelto kardiogeninio šoko atvejų, kai pacientų būklei stabilizuoti naudota pagalbinė kraujotaka, retrospektyvioji analizė. Tyrimo metu analizuoti šoko gydymo, naudojant pagalbinę kraujotaką, rezultatai. Studijos tikslas – įvertinti hospitalinį išgyvenamumą. Rezultatai. Tiriamuoju 12 m. laikotarpiu pagalbinė kraujotaka taikyta 291 pacientui. Iš jų tik 4 (1,4 %) pacientams buvo nustatytas miokardito sukeltas kardiogeninis šokas. Visos pacientės – jauno amžiaus moterys (amžiaus vidurkis – 33±4 m.). Vienu atveju naudota chirurgiškai implantuojama trumpalaikė kairįjį ir dešinįjį širdies skilvelius pavaduojanti kraujotaka, trimis atvejais – ekstrakorporinė membraninė oksigenacija (EKMO). Širdies veiklą pavaduojant mechaninei kraujotakai, vidutinė gydymo trukmė – 364±273 val., vidutinė gydymo intensyviosios terapijos skyriuje trukmė – 35±29 paros. Trims iš keturių pacienčių pagalbinė kraujotaka buvo sėkmingai atjungta, šios pacientės, atkūrus širdies kontraktilinę funkciją, išrašytos iš ligoninės. Išvados. Miokardito sąlygotas ūmus širdies nepakankamumas nėra dažna, tačiau labai grėsminga komplikacija. Mechaninės kraujotakos palaikymo priemonės leidžia pasiekti 75 proc. išgyvenamumą

Šlapimtakio plastika panaudojant burnos gleivinės lopą, esant komplikuotai ilgo segmento šlapimtakio striktūrai: klinikinis atvejis

Background. Recurrent proximal ureteral stricture is a complex rare disease that is difficult to treat. Post-operative scarring, impaired blood supply to the ureter, stricture-related stones, and chronic infection – all factors make the treatment even more complicated. Methods. There are various surgical procedures for ureteral reconstruction, however, most of them are very traumatic and quite often ineffective. Our case reports the first experience of treating a complicated recurrent proximal ureteral stricture with ureteroplasty using a buccal mucosa graft. Results. The patient had a 12-month post-operative follow-up. No stricture recurrence was observed and hydronephrosis decreased. Although the excretory function of the left kidney remained lower, serum creatinine became normal. The most important clinical outcome was the withdrawal of left flank pain. Conclusions. We are lacking high volume clinical trials for appropriate ureteral stricture treatment modality. All available publications in this field compare single cases or low volume studies. While buccal mucosa graft procedures are well established in urethral reconstruction, our case proves that buccal mucosa graft method can be successfully used for ureteroplasty as well, providing good post-operative functional outcomes.Įvadas. Atsikartojanti viršutinio šlapimtakio trečdalio striktūra – tai komplikacija, atsirandanti dėl infekcinių, trauminių ar kitų šlapimtakį žalojančių veiksnių. Ankstesnių operacijų sukelti randai, sutrikusi šlapimtakio kraujotaka, audinių fibrozė lemia šlapimtakio striktūros atsiradimą ir progresavimą. Dėl šlapimtakio striktūros gali susiformuoti hidronefrozė, šlapimo takų akmenys, pacientams nustatomas lėtinis inkstų funkcijos sutrikimas ir lėtinė infekcija, o tai ypač apsunkina gydymą. Šlapimtakio striktūra – reta patologija, todėl mokslinėje literatūroje daugiausia analizuojami pavieniai atvejai, publikuojamos studijos yra nedidelės apimties. Metodai. Žinoma įvairių chirurginių metodų šlapimtakio plastikai atlikti, tačiau daugelis jų pasižymi dideliu traumatiškumu ir dažnai nepakankamu efektyvumu. Straipsnyje pristatoma pirmoji patirtis gydant komplikuotą atsikartojančią proksimalinės dalies šlapimtakio striktūrą, panaudojant burnos gleivinės lopą. Rezultatai. Pacientė operuota dėl 5,5 cm ilgio viršutinio šlapimtakio trečdalio striktūros. Atlikus plastiką, moteris stebėta 12 mėn. Nustatyta, kad po operacijos striktūra neatsinaujino. Hidronefrozė sumažėjo, inksto ekskrecinė funkcija išliko sumažėjusi, bet kreatinino lygis buvo normalus. Svarbiausias klinikinis rezultatas – išnyko juosmens skausmas kairėje pusėje. Išvados. Šlapimtakio striktūra yra sunkiai išgydoma, dažnai recidyvuojanti liga, turinti ilgalaikių pasekmių. Šlapimtakio plastika panaudojant burnos gleivinės lopą yra efektyvi, techniškai paprasta operacija, užtikrinanti gerą pooperacinį funkcinį rezultatą