Minimali konfiskuotino turto vertė legalumo ir proporcingumo principų bei racionalios baudžiamosios politikos kontekste

The article discusses the clause provided in the Lithuanian Criminal Code, which limits the court’s extended powers of confiscation in regard of crime proceeds of value less than EUR 12,500. The developing practice of the application of extended powers of confiscation in Lithuania makes this issue not only a matter of principle but also a practical one. The article analyzes to what extent such a precondition is compatible with the principle of legality and in particular the principle that rights do not arise from wrongdoing (Ex iniuria ius non oritur). Further, the author discusses the arguments justifying the discussed limitation to confiscate low-value crime proceeds – rational organisation of law enforcement resources, the principle of proportionality and a requirement of legal systematicity. The article concludes that the latter arguments are not always used accurately. The limitations of law enforcement resources ought to be regarded by providing authorities with discretion, not by limiting confiscation powers. The principle of proportionality and legal systematicity are hardly applicable in the discussion due to the specific legal nature of the confiscation powers. In parallel, the article concludes that the limitation of the minimum value of confiscatable crime proceeds is contrary to the European Union law – Directive 2014/42/EU.Straipsnyje kvestionuojama Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta sąlyga, kuria ribojama teismo galimybė konfiskuoti iš nusikaltimų gautą mažesnės nei 12 500 Eur vertės turtą išplėstinio turto konfiskavimo tvarka. Besivystanti ir, galima sakyti, įsibėgėjanti išplėstinio turto konfiskavimo taikymo praktika daro šį klausimą jau ne tik principinį, bet ir praktinį. Straipsnyje analizuojama, kiek tokia sąlyga dera su legalumo principu, iš kurio išplaukia principas iš neteisės teisė nekyla, o aptariamame kontekste – iš nusikaltimo nekyla net ir nedidelės vertės turtinė teisė. Kartu pristatomi argumentai, kuriais teisinamas aptariamas ribojimas konfiskuoti nedidelės vertės nusikalstamu būdu gautą turtą – racionalaus teisėsaugos darbo organizavimo, proporcingumo, sistemiškumo. Prieinama prie išvados, kad vis dėlto pastarieji argumentai nėra vartojami tiksliai ir pagrįstai, ir jie neturi pakankamai svorio, kad pateisintų išimtį iš principo, kad iš neteisės teisė nekyla. Kartu straipsnyje prieinama prie išvados, kad konfiskuotino turto vertės ribojimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei – Direktyvai 2014/42/ES

Bausmių bendrinimo ypatumai ir galutinės bausmės teisingumas Lietuvos teismų praktikoje

Scholars of criminal law have not considered the issue of consolidation of criminal penalties for some time, and it has been undeservedly forgotten. However, the method of consolidation of criminal penalties and the size of the final punishment are very important for the defendant. In addition, in judicial practice, there are often various problems related to the correct and appropriate summation of sentences. It is sometimes very easy to get lost in the labyrinths of sentence sizes, numbers and calculation of the last sentence. The article begins by presenting a negative example of judicial practice, when the lower court, ignoring the decision of the appeal court, decides to postpone the execution of the prison sentence after the sentence has been combined. Next, the author raises the question of why criminal law provides only the minimum amount of penalties to be added. Still, when putting together several sentences, adding at least the minimum part of the penalties is not mandatory. On the other hand, in the context of this problem, we can reasonably doubt whether, in cases where the offender commits several dozen or several hundred criminal acts, putting together the punishments and adding a minimum part of each punishment, the last punishment is not too severe. Finally, at the end of the article, the difficulties of putting together punishments are shown when punishments have to be shared by simultaneous application of Article 63 of the Criminal Code and Article 64 of the Criminal Code.Bausmių bendrinimo klausimas baudžiamosios teisės mokslininkų jau kurį laiką nenagrinėjamas ir nepelnytai pamirštas, nors kaltininkui bausmių bendrinimo būdas ir galutinės bausmės dydis yra labai svarbus. Reikia pabrėžti, kad teismų praktikoje gana dažnai kyla įvairių problemų, susijusių su teisingu ir tinkamu bausmių subendrinimu, dėl to kartais labai lengva pasiklysti bausmių dydžių, skaičių ir galutinės bausmės skaičiavimo labirintuose. Straipsnis pradedamas pateikiant neigiamą teismų praktikos pavyzdį, kai žemesnės instancijos teismas, ignoruodamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, po bausmių subendrinimo nutarė atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Toliau autorius kelia klausimą, kodėl baudžiamasis įstatymas numato tik pridedamų bausmių minimalius dydžius, tačiau, bendrinant kelis nuosprendžius, nėra privaloma pridėti bent minimalią bausmių dalį. Kita vertus, šios problemos kontekste galime pagrįstai abejoti, ar tais atvejais, kai kaltininkas padaro keliasdešimt ar kelis šimtus nusikalstamų veikų, bendrinant bausmes ir pridedant po minimalią kiekvienos bausmės dalį, galutinės bausmės dydis nėra per griežtas. Galiausiai straipsnio pabaigoje parodomi bausmių bendrinimo sunkumai, kai bausmes tenka bendrinti vienu metu taikant LR baudžiamojo kodekso 63 straipsnį ir LR baudžiamojo kodekso 64 straipsnį

Nužudymų tendencijos ir tipai XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvoje: oficialios statistikos trūkumai

This article calls into question the reliability of the official historical statistical sources of homicides in 1920s-1930s Lithuania and aims to evaluate the limitations of the mentioned sources. With this in mind, we will attempt to make some assumptions about homicide types and trends in interwar Lithuania. The Central Statistical Bureau had been publishing statistical data relevant to the investigation of homicides in Statistical Bulletins and the Statistical Yearbooks of Lithuania since 1924. These statistical sources in the homicide study were problematic due to an unclear data collection methodology, the use of different homicide terms, unrealistic definitions of urban and rural areas and changes in Lithuania’s territory and population. We cannot determine the exact rates of the 1930s homicides due to the change in the homicide terminology and its content. Between 1924-1931 the term violent deaths, except suicides, was used, and homicides were not singled out. The analysis also shows that until 1931 violent deaths included homicides and accidental deaths too. From 1932 to 1939 violent deaths were divided into 4 groups: suicide, homicide, accidents and other violence. The more detailed data of the 1930s have revealed that the most frequent victims of homicide were in the 15-29 and 29-44 age groups for men, while the 15-29 age group stands out for females. The most common method of killing was shooting. The police-published homicide statistics also reveal a problem of terminology. According to the Penal Statute of Lithuania, deprivation of life was distinguished into the crimes of homicide; infanticide; abortion; preparation to murder; attempted murder and persuasion and help to commit suicide. However, this terminology was only partially reflected in the police statistics, as between 1927-1930 the police used the term homicides and classified them into the ones committed: for-profit; during brawls; for other purposes. Infanticide was separated from homicides. Leaving out others, infanticide was the most common murder type in interwar Lithuania. Since 1931 the statistics of the police had been using the term of deprivation of life and distinguished it into the 7 types according to the motive: for-profit; during brawls; defending one’s own life or the lives of others; involuntary; infanticide; abortion and for other purposes. It did not include dead bodies found, suicides and accidental deaths. After analysing the 1931-1938 data on deprivation of life, excluding abortions, homicides would vary from 200 to 300 per year. When comparing all the deprivations of life with homicides by the cause of death, it can be concluded that these figures included preparation for murder and attempted murder as well as persuasion and help to commit suicide. Thus, due to the change in the terminology and the inclusion of attempted murders, the police statistics can be considered unreliable. Homicides are the most precisely quantitatively defined by the rates of causes of death, which in 1932-1938 Lithuania were relatively stable with an amplitude of 93-139 murders per year. On a basis of the analysis of the police statistical data, it is possible to identify at least 4 main types of homicides in interwar Lithuania: reproductive – infanticide and abortions, aggressive – killings during brawls, economic - for profit as well as unintentional homicides that happened during accidents.Šiame straipsnyje kritiškai analizuojama oficialių statistinių XX a. 3–4 dešimtmečio nužudymų šaltinių patikimumas ir siekiama įvertinti jų trūkumus. Atsižvelgiant į gautus rezultatus, bus mėginama padaryti galimas prielaidas apie nužudymų tipus ir tendencijas tarpukario Lietuvoje. Straipsnyje susitelkiama į medicinos įstaigų duomenų su mirties priežastimis ir policijos skelbtų nužudymų statistikos analizę, atsiribojant nuo teismų pateikiamos nužudymų bylų kiekybinės informacijos. Nužudymų statistiniai duomenys nuo 1924 m. buvo skelbiami Statistikos biuleteniuose ir Lietuvos statistikos metraščiuose. Šie statistikos šaltiniai nužudymų tyrime kelia klausimų dėl savo patikimumo, dėl neaprašytos duomenų rinkimo metodologijos, skirtingos nužudymų terminijos vartojimo, dirbtinio miesto ir kaimo vietovių apibrėžimo, Lietuvos teritorijos ir gyventojų skaičiaus kitimo. XX a. 3 deš. nužudymų skaičiaus negalime nustatyti dėl nužudymų terminijos kaitos ir jos turinio. 1924–1931 m. vartotas terminas prievartos mirtys, išskyrus savižudybes, o nužudymai nebuvo išskirti atskirai. 1932–1939 m. prievartos nusikaltimai skirstyti į keturias grupes: nusižudymus, nužudymus, nelaimingus atsitikimus ir kitokią prievartą. XX a. 4 deš. išsamesni duomenys atskleidė, kad vyrai buvo nužudomi 3–4 kartus dažniau nei moterys ir priklausė 15–29 ir 29–44 metų amžiaus grupėms, o moterys – 15–29 metų amžiaus grupei. Labiausiai paplitęs nužudymo būdas – nušovimas. Policijos publikuotuose nužudymų statistiniuose duomenyse taip pat išryškėja sąvokų problema. Remiantis Lietuvos baudžiamuoju statutu, kaip gyvybės atėmimas buvo apibrėžti nužudymai, pavainikių kūdikių nužudymai, abortai, rengimasis ir pasikėsinimas nužudyti, suteikimas priemonių ir kalbinimas nusižudyti. Tačiau policijos statistikoje ši terminija atsispindėjo tik iš dalies, 1927–1930 m. policija vartojo žmogžudysčių terminą ir jas skirstė į padarytas: pasipelnymo tikslu, per muštynes ir kitokias. Nesantuokinių vaikų žudymas buvo išskirtas atskirai. Jei neskaičiuotume kitokių nužudymų, infanticidas buvo dažniausias nužudymo tipas tarpukario Lietuvoje. Nuo 1931 m. policijos duomenyse gyvybės atėmimas buvo skirstytas į septynis tipus pagal įvykio motyvą: pasipelnymo tikslu, per muštynes, ginant savo ar kitų gyvybę, per neatsargumą, pavainikių kūdikių žudymas, gemalo sunaikinimas ir kitais tikslais. Nusižudymai, nelaimingi atsitikimai ir rasti mirusiųjų kūnai į šias kategorijas neįėjo. Išanalizavus 1931–1938 m. gyvybės atėmimo duomenis, neskaičiuojant abortų, nužudymai varijavo tarp 200–300 atvejų per metus, tačiau palyginus visus gyvybės atėmimus su nužudymais pagal mirties priežastį darytina išvada, kad šie skaičiai pateikti su rengimusi ir pasikėsinimu nužudyti bei suteikimu priemonių ir kalbinimu nusižudyti. Taigi, dėl sąvokų kaitos ir pasikėsinimų priskaičiavimo prie nužudymų policijos statistinius duomenis galima laikyti nepatikimais. Tiksliausiai kiekybiškai nužudymus apibrėžia mirties priežasčių rodikliai, kurie 1932–1938 m. Lietuvoje fiksavo gana stabilią 93–139 nužudymų per metus amplitudę. Remiantis policijos statistinių duomenų analize galima identifikuoti bent keturis pagrindinius nužudymų tipus tarpukario Lietuvoje: reprodukcinį – nesantuokinių kūdikių žudymą ir abortus, agresyvųjį – nužudymai muštynių metu, ekonominį – siekiant pasipelnyti, netyčinius nužudymus per nelaimingus atsitikimus

Manipuliacijos Lietuvos futbole: empirinis tyrimas

This article deals with the topic of manipulation of sports competitions. It discusses the results of a unique empirical research, which gathered data from experts with a wealth of first-hand knowledge. Due to the specificity of such a study, the vast majority of the data is anonymised and/or pseudonymised. Nevertheless, the research is as natural as possible, especially due to the the sensitivity of the topic and jargon. The study revealed that manipulation is a serious problem in Lithuanian football, although the peak of this phenomenon is probably in the past. The research revealed intriguing connections that show that manipulation is far from being only a sports issue. It is a phenomenon closely linked to other scourges of the sporting community and society as a whole: the disregard for good governance, the lack of transparency and publicity, and the role of organised crime in the world of sport. Although the study did not specifically test criminological theories, the findings gathered from the research confirmed the insights of the strain and differential association theories. One of the ways in which manipulation is carried out clearly corresponds to the pattern drawn in the context of the two theories: starting with simple betting, players become addicted and indebted, and consequently feel constant tension, and only later, through a gradual interaction, does one start to talk about the manipulation of sporting competitions. It is also important to note that the betting market is precisely the environment where players can satisfy their need for competitiveness and release excessive adrenaline. Perhaps for this reason, football players who play in lower leagues or whose careers are ending – that is, who are no longer able to succeed and let off steam on the field – are frequently caught by the betting hook. This creates an addiction to betting, potentially leading to committing fraud. From a legal perspective, the problem of manipulation of sports competitions can be explained by the difficulties in the application of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: in the context of an unclear concept of professional sport, it is not obvious which competitions meet or do not meet the criterion of professionalism (which, up to now, has been required for the incrimination of manipulation of sports competitions).Straipsnyje nagrinėjama manipuliacijų sporto varžybomis tema. Aptariami unikalaus kokybinio tyrimo, kurio metu surinkti duomenys iš itin daug žinių turinčių ekspertų, rezultatai. Dėl tokio tyrimo specifikos didžioji dauguma duomenų yra nuasmeninta: anonimizuota arba pseudonimizuota. Nepaisant to, tyrimas yra kiek įmanoma natūralus, ypač dėl žargoninės leksikos ir temos jautrumo. Tyrimas atskleidė, kad manipuliacijos yra išties rimta problema Lietuvos futbole, nors šio reiškinio pikas tikriausiai jau praeityje. Buvo atskleistos įdomios sąsajos, kurios byloja, kad manipuliacijos toli gražu nėra tik sporto problema. Tai yra reiškinys, glaudžiai susijęs su kitais sporto bendruomenės bei visos visuomenės skauduliais: gero valdymo principų nepaisymu, skaidrumo bei viešumo stoka bei neantraeiliu organizuoto nusikalstamumo vaidmeniu sporto pasaulyje. Nors tyrimu nebuvo specialiai tikrinamos kriminologinės teorijos, jo metu surinkti duomenys patvirtino įtampos bei diferencinių asociacijų teo­rijų įžvalgas. Vienas iš manipuliacijų darymo būdų aiškiai atitinka šių dviejų teorijų kontekste brėžiamą schemą: pradedama nuo paprastų lažybų, žaidėjai tampa priklausomi ir prasiskolinę, atitinkamai ima jausti nuolatinę įtampą, ir tik vėliau, laipsniškos interakcijos metu, „iš jėgos pozicijų“ pradedama kalbėti apie manipuliacijas sporto varžybomis. Taip pat svarbu pažymėti, kad lažybų rinka yra būtent ta terpė, kurioje žaidėjai gali išsikrauti, patenkinti konkurencijos poreikį ir išlieti adrenalino perteklių. Galbūt todėl silpnesnėse lygose žaidžiantys futbolininkai ar tie, kurių karjera eina į pabaigą (t. y. kurie nebegali išsilieti aikštelėje), neretai „užkimba“ ant lažybų kabliuko. Taip formuojasi priklausomybė lažyboms, potencialiai vedanti sukčiavimo link. Teisine prasme manipuliacijų sporto varžybomis Lietuvoje problematiką galima paaiškinti keblumais taikant Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą: esant neišgrynintai profesionalaus sporto sampratai, nėra aišku, kokios varžybos atitinka ar neatitinka profesionalumo kriterijaus

Biopolitika ir disciplinavimas Vilniaus miesto viešąsias erdves reglamentuojančiuose teisiniuose dokumentuose

This article presents the specific rhetoric of social control present in the sections of national and municipal legislation pertaining to conduct in public spaces of Vilnius, Lithuania.Theoretically, the paper utilises M. Foucault’s framework of power modalities both because of Foucault’s engaged questioning of power and the applicability of his insights to the spatial dimensions of the city. The paper bases its interpretive scheme on two premises: a) that law reveals biopolitical and disciplinary aspects of social control; and b) that urban public space presents a valuable case for the analysis of these aspects.A qualitative content analysis of national and municipal legislation has revealed that national legislation is driven by biopolitical objectives and municipal legislation by disciplinary ones. The national legislation focuses the regulation of public space on public order, public calm, and public dignity – public mores that must be upheld in the interest of the population and expanding beyond strictly public space. Disciplinarity is evident in municipal legislation insofar as it breaks space up into governable fragments, imposing painstakingly detailed prohibitions and obligations, and building a hierarchy inside the population between the desired and subnormal subject.Straipsnyje analizuojama specifinė socialinės kontrolės retorika, randama įstatymuose ir savivaldybės teisės aktuose, kurie reglamentuoja elgesį Vilniaus miesto viešosiose erdvėse.Tyrimo teorinis pagrindas – M. Foucault galios modalumų koncepcija, taikoma dėl kritinio autoriaus požiūrio į galios problematiką ir jo įžvalgų apie miestų erdves. Šiuo pagrindu sukonstruojama interpretacinė schema, kuri remiasi dviem prielaidomis: a) teisinių dokumentų retorika atskleidžia biopolitinius ir disciplinuojančius socialinės kontrolės aspektus miesto erdvėse, ir b) miesto viešosios erdvės yra vertingas objektas, tiriant šiuos aspektus.Kokybinė nacionalinio lygmens ir savivaldos teisinių dokumentų analizė atskleidė, kad nacionalinių įstatymų formuluotės atspindi biopolitinę dimensiją. Jie yra sutelkti į viešosios tvarkos, viešosios rimties, orumo palaikymą – taip apibrėžiant populiacijos interesus ir peržengiant erdviškumo ribas. Disciplinavimo dimensiją atspindi savivaldybės teisės aktai, kuriuose viešosios erdvės yra dalinamos į valdomus fragmentus, suformuluojami detalūs draudimų ir įpareigojimų sąrašai, apibrėžiamos pageidaujamų ir nepageidaujamų, abnormalių populiacijos individų hierarchijos

Smurto lyties pagrindu sampratos Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu ir posovietinės transformacijos metu

The aim of this article is to research the concept and different definitions of gender-based violence in Lithuanian society during the late Soviet period and the first decade of Lithuanian independence. These different definitions of gender-based violence are reconstructed and presented in the different discourses of criminological knowledge and beliefs: a) the expert criminological discourse; b) the so-called discourse of the ‘well-informed citizens’; c) the so-called discourse of the ‘people from the street’. The theory of three different criminilogical discourses in Lithuanian crimininology is developed by Aleksandras Dobryninas but based on theoretical insights of Alfred Schütz. The article analyzes the third level from the perspectives‘ of the victims of gender-based violence. Straipsnio tikslas – ištirti smurto lyties pagrindu sampratą Lietuvos SSR vėlyvuoju sovietmečiu ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį iš idėjų istorijos ir kritinės kriminologijos perspektyvos, remiantis kriminologo Richard᾽o Quinney idėja, kad nusikaltimas yra konstruojamas, tad to paties nusikaltimo apibrėžimai skirtingose visuomenėse skiriasi, bei taikant Michel᾽io Foucault žinojimo archeologijos metodologiją. Sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje egzistavę smurto lyties pagrindu apibrėžimai dekonstruojami pasitelkiant filosofo Alfred᾽o Schütz᾽o suformuluotą ir Lietuvos kriminologijos moksle kriminologo Aleksandro Dobrynino adaptuotą bei tirti kriminologiniam žinojimui pritaikytą skirtingų žinojimo diskursų teoriją. Analizuojami šie smurtą lyties pagrindu sovietmečiu ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį atspindėję kriminologiniai diskursai: a) ekspertinis diskursas; b) vadinamasis gerai informuotų piliečių diskursas; c) vadinamasis žmonių iš gatvės (arba „eilinio žmogaus“) diskursas. Straipsnyje atskirai aptariama smurto lyties pagrindu aukų perspektyva, ieškant atsakymo į klausimą, kokio tipo diskursas socialiai konstravo šio smurto aukų suvokimą apie joms įvykdytus nusikaltimus, bei tiriant, kaip save konstravo smurto aukos. Analizuojamas ir sovietinių smurto lyties pagrindu sampratų tęstinumas po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo

Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus: globalus temų diapazonas ir Lietuvoje atliktų tyrimų sisteminė analizė

 Social research about online crime is a multi-disciplinary field addressing a wide array of topics since its inception in the 1980s. Based on a broad review of state-of-the-art literature and gaps identified in review publications (Holt, Bossler 2014; Stratton, Powell, Cameron 2017; Maimon, Louderback 2019, and others), in this paper I outline 41 key topic in social research about online crime, classified into four broad categories: 1) research focusing on specific types of online crime, 2) research about perpetrators, victims, and law enforcement, 3) research about online crime discourses and public perceptions, 4) research putting the local and global specifics of online crime into perspective. Based on the topic map, I undertook a systematic review of literature on research about online crime published in Lithuania from the empirical social scientific perspective. The results show that very few such studies are carried out in Lithuania. From 2004 to 2020, 26 publications have been found in total. 10 of them were theoretical briefs, while 16 were based on empirical data. Out of the 41 key topic, 14 were covered in the publications, while 29 or roughly two thirds remained unaddressed. The dominant contributors were legal scholars writing about the social aspects of online crime across a variety of topics, and mostly focusing on specific crime types. The most developed topic was cyberbullying, with contributions by scholars mostly from the fields of psychology and education. To fill in these glaring gaps, it is vital to develop this field of research with an emphasis on both wider and deeper research agendas, complex, valid and reliable research data and critical theoretical approaches, inviting systematic contributions from criminology, sociology, communication and media studies, and political science.Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus sudaro lauką, apimantį platų temų diapazoną ir jungiantį įvairias disciplinas. Straipsnyje, remiantis išsamia literatūros analize ir egzistuojančiuose apžvalginiuose straipsniuose (Holt, Bossler 2014; Stratton, Powell, Cameron 2017; Maimon, Louderback 2019) identifikuotais trūkumais, išskirta 41 elektroninių nusikaltimų socialinių tyrimų tema, suklasifikuota į keturias kategorijas: 1) tyrimai, charakterizuojantys atskirus nusikaltimų tipus; 2) tyrimai, sutelkti į pažeidėjus, nukentėjusiuosius ir teisėsaugą; 3) tyrimai apie elektroninių nusikaltimų diskursus; 4) tyrimai apie lokalius ir globalius elektroninių nusikaltimų ypatumus. Remiantis sudaryta temų schema, buvo atlikta sisteminė publikacijų apžvalga apie Lietuvoje įgyvendintus socialinių mokslų empirinius tyrimus apie elektroninius nusikaltimus. Rezultatai parodė, kad Lietuvoje tokių tyrimų atliekama mažai. Nuo 2004 m. iki 2020 m. iš viso rastos 26 publikacijos, iš kurių 10 yra teorinio pobūdžio, o 16 pristato atliktus empirinius tyrimus. Iš 41 išskirtos temos 14 temų turėjo teorinių arba empirinių publikacijų, o 27, arba du trečdaliai visų temų, Lietuvoje buvo nenagrinėtos. Kaupiant savalaikes, pagrįstas, kritinį mąstymą skatinančias, krizinėse situacijose reikalingas žinias apie elektroninius nusikaltimus, būtina plėtoti šią tyrimų sritį, didinti joje nagrinėjamų temų įvairovę ir skirtingų disciplinų indėlį, pildyti susikaupusias spragas, ypatingą dėmesį skiriant išsamiems, kompleksiniams ir validžiais empiriniais duomenimis pagrįstiems tyrimams plėtoti

Pakartotinio smurto prieš intymų partnerį rizikos valdymas probacijos tarnyboje: praktikos Lietuvoje ir užsienio šalyse apžvalga

According to official statistical data, each year a large number of the perpetrators of intimate partner violence (IPV) is under the supervision of Lithuanian probation service (LPS). This article analyses evidence-based measures applied for the management of the risk of repeated IPV, as well as Lithuanian and foreign practice of organising correctional work with the perpetrators of IPV. Analysis of recent practice shows that, compared to foreign countries, correctional work with this group of offenders in Lithuania often does not correspond to the principles of the Risk-Need-Responsivity model and does not address the heterogeneity of this specific group. Taking into account the good practice of foreign countries and the Lithuanian context, several suggestions are made to improve correctional work with this specific group: revising individual assessment procedures, preparing differentiated protocols for service provision, and adapting the means available at LPS for correctional work with IPV perpetrators.Remiantis oficialiais statistikos duomenimis, kasmet Lietuvos probacijos tarnyba (toliau – LPT) vykdo ganėtinai didelio asmenų, smurtavusių prieš intymų partnerį, skaičiaus priežiūrą. Straipsnyje analizuojamos mokslu grįstos pakartotinio smurto prieš intymų partnerį rizikos valdymo priemonės, užsienio šalių ir LPT praktika, organizuojant darbą su smurtavusiais prieš intymų partnerį asmenimis. Pastarųjų metų praktikos analizė rodo, kad, lyginant su užsienio šalimis, Lietuvoje darbas su šia teisės pažeidėjų grupe neretai neatitinka Rizikos, poreikio ir atliepiamumo modelio principų bei pačios grupės heterogeniškumo. Atsižvelgiant į gerąją užsienio šalių praktiką ir Lietuvos kontekstą, siūloma tobulinti darbą su šia asmenų grupe revizuojant individualaus asmens vertinimo procesą, parengiant diferencijuotus pagalbos teikimo protokolus bei pritaikant LPT turimas priemones darbui su smurtavusiais prieš intymų partnerį asmenimis

Naujų psichoaktyvių medžiagų kontrolės mechanizmai ir metodai

 The article deals with the international and national mechanisms used to place new psychoactive substances under control. The authors provide an overview of the systems in use in the United Nations and the European Union, as well as in many European and other states, to criminalize newly emerging psychoactive substances, as well as propose certain legislative changes that could be adapted in the European Union to make the procedures of criminalization more straightforward. The article also provides for an overview and analysis of legal formulations used to define new psychoactive substances in different European and other states: list approach, generic scheduling, blanket bans, regulation through the laws on consumer protection and health protection, establishing legal markets for new psychoactive substances.Straipsnis skirtas apžvelgti tarptautinius ir nacionalinius mechanizmus, naudojamus įtraukti naujas psichoaktyvias medžiagas į kontroliuojamų medžiagų ratą. Autoriai apžvelgia Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje, Europos ir kitose valstybėse funkcionuojančias naujų psichoaktyvių medžiagų kriminalizavimo sistemas, taip pat siūlo tam tikrus teisinius būdus kaip kriminalizaciją Europos Sąjungoje padaryti paprastesne. Straipsnyje taip pat apžvelgiamos ir analizuojamos teisinės formuluotės, Europos ir kitose valstybėse vartojamos naujoms psichoaktyvioms medžiagoms apibrėžti: katalogo metodas, kriminalizacija pagal bendrus požymius, visaapimantys draudimai, reguliavimas pasitelkiant vartotojų teisių apsaugos ir sveikatos apsaugos teisės normas, teisinių rinkų naujoms psichoaktyvioms medžiagoms kūrimas

Laisvės atėmimo bausmės konstravimo prielaidos Lietuvoje kritinės kriminologijos požiūriu: įkalinimo tikslų analizė

The declared aims of custodial sentencing worldwide and in Lithuania are to protect society from crime and reduce recidivism; it is agreed that these aims can be achieved only when the duration of imprisonment is devoted to the prisoner’s gradual return to society (UNODC 2015). However, the newest Lithuanian strategic documents note that the sentencing system does not promote the change of prisoners’ criminal habits, offender resocialization is fragmented, and prison staff carries out offender protection and surveillance, not resocialization and social help (LR Vyriausybė 2021b). By building upon the ideas of social constructionism tradition (Berger and Luckmann 1999) and critical criminology (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006), this paper analyzes the aims of custodial sentencing in the context of Lithuanian penal system’s reform and specifies possible implementational problems of declared aims of imprisonment. Document analysis showed that the raising and naming of imprisonment problems are conditioned by the commitment to international organizations and projects, as well as the cascading aims of the Lithuanian political agenda. In Lithuania, the purposes of custodial sentencing continue to be relatively general and instrumental. They are used to justify current and future means of reform while it is expected of correctional facilities to provide long-term positive influences on a person and fulfill quantitative indicators. We presume that resocialization and social integration ideas, as the main declared aim of custodial sentencing, are “imprisoned” in political discourse, which lacks critical analysis and does not provide much chance for success.Pasaulyje ir Lietuvoje deklaruojami laisvės atėmimo bausmės tikslai yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų ir sumažinti recidyvą; pripažįstama, kad šie tikslai gali būti pasiekti tik tuomet, jeigu laisvės atėmimo laikotarpis yra skiriamas kalinio laipsniškam grąžinimui į visuomenę (UNODC 2015). Vis dėlto naujausiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose pažymima, kad bausmių vykdymo sistema neskatina nuteistųjų keisti kriminalinio pobūdžio įpročių, nuteistųjų resocializacija yra fragmentuota ir tai, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai atlieka nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, o ne resocializaciją ir socialinės pagalbos teikimą (LR Vyriausybė 2021b). Straipsnyje remiantis socialinio konstrukcionizmo tradicijos (Berger, Luckmann 1999) ir kritinės kriminologijos (Christie 1999; Hulsman 1997; Quinney 2004; Mathiesen 2006) idėjomis nagrinėjami laisvės atėmimo bausmės tikslai Lietuvos bausmių vykdymo sistemos pertvarkos kontekste ir nurodomos galimos deklaruojamų įkalinimo tikslų įgyvendinimo problemos. Dokumentų analizė parodė, kad įkalinimo problemų iškėlimas ir įvardijimas yra sąlygotas įsipareigojimų tarptautinėms organizacijoms ir projektams bei Lietuvos politinės darbotvarkės tikslų kaskadavimo. Lietuvoje laisvės atėmimo tikslai išlieka gana bendri ir instrumentiški, siekiantys pateisinti esamas arba numatytas reformos priemones, o iš pataisos įstaigų veiklos reikalaujama ilgalaikio teigiamo poveikio asmeniui ir kiekybinių rodiklių įgyvendinimo. Daroma prielaida, kad resocializacijos ir socialinės integracijos idėjos, kaip pagrindinis deklaruojamas laisvės atėmimo bausmės tikslas, yra „įkalintos“ politiniame diskurse, stokojančiame kritinės analizės ir nesuteikiančiame daug šansų sėkmei