Miesto ekosistemos sampratos transformacija: klasikinės ir šiuolaikinės miesto ekologijų atvejai

Contemporary trends in urban development indicate that its processes rarely observe ecocentric perspectives, under which nature is considered as a value. This concept is represented by modern urban ecology. Meanwhile, the urban ecosystem, as a concept of a human system, is represented by classical urban ecology. The existence of different urban ecosystem concepts encourages a closer look at not only the differences between these concepts but also the circumstances that have led to this transformation process. The aim of this article is to analyze the concepts of an urban ecosystem in classical and modern urban ecology, focusing not only on the explication of the content of the concepts of urban ecosystem, but also on the social, cultural and economic conditions of the emergence of different concepts. This article reveals that the separation of urban ecosystem concepts was determined by the different sociocultural environment in which classical urban ecology and contemporary urban ecology have emerged. From the point of view of modern urban ecology, in order to explain the reasons for the emergence of global urban development problems and to search for solutions to them, the conceptual legacy of classical urban ecology, due to its anthropocentric orientation, not only cannot be of use anymore but also hinders in this search – that is, instead of solving problems, it makes them even worse.Šiuolaikinės miestų plėtros tendencijos rodo, kad šiuose procesuose retai remiamasi ekocentrine perspektyva, kai gamta laikoma vertybe. Šiai sampratai atstovauja šiuolaikinė miesto ekologija. Miesto ekosistemos kaip žmogaus sistemos sampratai atstovauja klasikinė miesto ekologija. Straipsniu siekiama išanalizuoti miesto ekosistemos sampratas klasikinėje ir šiuolaikinėje miesto ekologijoje, dėmesį sutelkiant ne tik į miesto ekosistemos sampratų turinio eksplikavimą, bet ir į skirtingų sampratų atsiradimo socialines, kultūrines, ekonomines sąlygas. Straipsnyje teigiama, kad klasikinė miesto ekologijos samprata, palaikanti pragmatinius žmogaus interesus, neleidžia efektyviai spręsti šiuolaikinių miesto plėtos sukeliamų problemų, kaip antai oro tarša, gamtinių buveinių ir augalų bei gyvūnų rūšių nykimas. Ieškant mūsų dienų miestų plėtros problemų sprendimų, geriausiu orientyru laikytina šiuolaikinė miesto ekosistemos samprata, orientuota į žmogaus veiklos ir ekosistemos pusiausvyros palaikymą

Lietuvos miesto studijos: ką jos mums pasakoja ir ką nutyli apie Vilnių?

This article analyses the dominant discourses about cities in Lithuanian urban studies. Approach­ing urban processes in a different way, I suggest to study cities as a dense cluster of dwellings and consider housing as the main field (the Bourdieu’s concept) that structures the material forms of the city. In the first two sections of the article I consider the case of Vilnius and criticize the dominant natural and geopolitical categories and metaphors as limiting our understanding about urban processes. In the third part I argue how a historical genealogy of the symbolic forms of the city might reveal spatial manifestations and practices of power relations. Supplementing the genealogy of the symbolic forms with the analysis of social structures, it is possible to suggest a more relevant approach to study Lithuanian cities. Also, such an approach might facilitate productive cooperation between urban researchers working with different epistemological traditions.Šiame straipsnyje analizuoju pastarojo dešimtmečio Lietuvos miesto studijose dominuojančius kalbėjimo apie miestus būdus. Ieškodamas alternatyvų į miestus siūlau žvelgti kaip į tankią būstų sankaupą, o į būstą – kaip į pagrindinį lauką (Bourdieu sąvoka), kuriantį materialias miesto formas. Pasitelkdamas Vilniaus miesto atvejį, pirmose dviejose straipsnio dalyse kritikuoju šiuo metu plačiai vartojamas gamtines ir geopolitines kategorijas bei metaforas, kurios riboja mūsų suvokimą apie urbanistinius procesus. Trečioje dalyje parodau, kaip Vilniaus miesto istorinė genealogija padeda suprasti simbolines miesto formas, kurios pasitelkiamos erdvinėse miesto praktikose besireiškiančiuose galios santykiuose. Jas siejant su socialinių struktūrų analize galima būtų sukurti aktualius ir įtraukiančius pasakojimus apie Lietuvos miestus. Tokius pasakojimus įgalintų didesnės pastangos ieškoti sąsajų tarp labai skirtingų epistemologinių tradicijų besilaikančių miesto tyrėjų

Kai nebetenkina „per daug ir per kažkaip“: egzistenciniai pokyčiai kintant gyvenimo ritmui

This article uses two opposing concepts of time to articulate the tensions that are common among the working-age urban population of today’s post-industrial societies and their solutions at the individual level. The importance of the time dimension for the analysis of today’s people’s lives is revealed through the analysis of sociological studies of the concepts of fast and slow time and the results of a qualitative study which includ­ed interviews with 18 people who linked their changes in life to different regimes of time. For some people who live in fast-time mode, turning back to slow time becomes an essential principle for achieving significant existential changes that lead to a subjectively more meaningful, qualitative, freer, and more authentic life.Šiame straipsnyje, pasitelkiant dviejų laiko sampratų priešpriešą, artikuliuojamos šių dienų poindustrinių visuomenių daugiausia darbingo amžiaus miesto gyventojams būdingos įtampos ir jų sprendimai individualiu lygmeniu. Laiko dimensijos svarba tiriant nūdienos žmonių gyvenimą atskleidžiama pasitelkus greitojo ir lėtojo laiko koncepcijas analizuojančių sociologų literatūros analizę ir kokybinio tyrimo, kurio metu buvo paimti interviu iš 18 asmenų, savo gyvenimo pokyčius siejančių su gyvenimu skirtingais laiko režimais, rezultatus. Atsigręžimas į lėtąjį laiką daliai greitojo laiko režimu gyvenančių žmonių tampa esminiu principu siekiant svarbių egzistencinių pokyčių, kurie veda prie subjektyviai prasmingesnio, kokybiškesnio, laisvesnio ir autentiškesnio gyvenimo

Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija

Planned housing developments are a new phenomenon in post-Soviet cities – cities marked since 1989 by the rapid and wholesale transformation of housing markets, from a situation of overwhelmingly state-owned provision to the development of real estate markets. In this article I explore how this type of dwelling transforms urban space, reflecting the new provisions in the period, but also revealing a dual relationship with socialist space. Planned housing developments are characterised by the continuity of the ‘soviet’, i.e. by modern functionalist urbanism’s architectural practices; but in their symbolic dimension such developments are also associated with an inversion of collective housing practices. This symbolic aspect of planned housing developments can be described in terms of privacy and sameness. In this article I argue that these housing practices are naturalised and affirmed as desirable through representations of space, including representations produced within marketing, mass media and the legal system. Drawing on the concepts of police, politics and the political developed by Rancière and Swyngedouw, the article raises the question of whether in post-socialist Vilnius these new developments indicate the consolidation of a post-political condition.Keywords: new housing developments, urban sociology, political.Santrauka. Posovietiniuose miestuose atsiranda naujas būsto tipas: suplanuoti būsto projektai „rezidenciniai parkai“, palydimi gyvenimą juose nusakančių rinkodarinių žinučių. Lietuvoje šis būsto tipas apibūdinamas kaip „gyvenvietės“, „rezidencijos“, „būsto projektai“. Tai naujas reiškinys posovietiniuose miestuose, kuriuose valstybinį planavimą, apimantį miesto planavimą, būsto finansavimą ir paskirstymą, keičia privati iniciatyva. Šiuos projektus prasminga, taikant Lefebvre’o erdvės sampratą, analizuoti kaip naujo tipo erdvę posovietiniame mieste. Šio tipo erdvės gamybos būdas transformuoja miesto erdvę, atspindi naują nuostatų laikotarpį, tačiau taip pat atskleidžia ir dvilypį santykį su „socialistine erdve“. Naujiesiems būsto projektams būdingas „sovietinių“, t.y. moderniosios architektūros ir funkcionalistinio urbanizmo architektūrinių praktikų, tęstinumas, tačiau kartu simbolinė šių būsto praktikų dimensija susieta su gyvenimo kolektyviniame būste patirties inversija. Simboliniu šių architektūrinių praktikų matmeniu tampa „privatumo“ ir „panašumo“ ideologijos. Šios būsto praktikos natūralizuojamos ir normalizuojamos, įtvirtinamos kaip geistinos ir kartu objektyvios per fizines erdvės reprezentacijas, papildančias verbalines sistemas: rinkodarą, žiniasklaidą, teisinę sistemą. Straipsnyje, remiantis Ranciere’o ir Swyngedouwo politikos ir politiškumo koncepcija, naujųjų būsto projektų natūralizavimo praktikos interpretuojamos kaip po-politinio miesto raiška.Pagrindiniai žodžiai: naujieji būsto projektai, miesto sociologija, politiškumas.Keywords: new housing developments, urban sociology, political.ABSTRACT SOCIOLOGICAL REFLECTIONSON NEW HOUSING DEVELOPMENTS IN POST-SOCIALIST VILNIUSPlanned housing developments are a new phenomenon in post-Soviet cities – cities marked since 1989 by the rapid and wholesale transformation of housing markets, from a situation of overwhelmingly state-owned provision to the development of real estate markets. In this article I explore how this type of dwelling transforms urban space, reflecting the new provisions in the period, but also revealing a dual relationship with socialist space. Planned housing developments are characterised by the continuity of the ‘soviet’, i.e. by modern functionalist urbanism’s architectural practices; but in their symbolic dimension such developments are also associated with an inversion of collective housing practices. This symbolic aspect of planned housing developments can be described in terms of privacy and sameness. In this article I argue that these housing practices are naturalised and affirmed as desirable through representations of space, including representations produced within marketing, mass media and the legal system. Drawing on the concepts of police, politics and the political developed by Rancière and Swyngedouw, the article raises the question of whether in post-socialist Vilnius these new developments indicate the consolidation of a post-political condition

Klaipėdos garsovaizdis (II): (iš)klausytas miestas

This article deals with urban soundscapes. A soundscape is a sonic environment and a multitude of sound sources that reach the human ear. By comparing different ways in which Klaipėda’s soundscape is constructed, we seek to analyze the aural background of Klaipėda. The research is based on the methodological distinction between hearing and listening. The first is a passive reception of sound, while the latter is interpreted as an activity consisting of both the search for sounds as well as their interpretation and analysis. The first article (Gedutis 2016) analyzed the Klaipėda soundscape as it can be heard. The current article concentrates on active attempts to listen to the city (or audition it), i.e., on the perception of the Klaipėda soundscape and the ways it is recorded, constructed and communicated by sound artists and theorists.Straipsnyje nagrinėjamas Klaipėdos garsovaizdis. Garsovaizdis suvokiamas kaip garsinė aplinka bei daugybiniai garso šaltiniai, kurie pasiekia žmogaus ausį. Gretinant skirtingus Klaipėdos garsovaizdžio kūrimo būdus, siekiama rekonstruoti ir ištirti nūdienos Klaipėdos garsinį foną. Tyrimas grindžiamasmetodologine skirtimi tarp girdėjimo ir klausymo, kai pirmasis suvokiamas kaip pasyvus garso priėmimas, o antrasis – aktyvus veiksmas, apimantis tiek garsų paieškas, tiek jų interpretacijas bei analizę. Pirmame straipsnyje (Gedutis 2016) nagrinėtas miesto garsovaizdis tiek, kiek jis gali būti išgirstas. Šiame straipsnyje nagrinėjamos aktyvios pastangos išklausyti miestą. Jos apima garso teoretikų ir garso menininkų pastangas suvokti Klaipėdos miesto garsovaizdį, jo fiksavimo, konstravimo bei komunikavimo būdus

Health behaviour among Lithuanian adult population, 2006

Book describes data on national 25-64 year lithuanians health behaviour survey starting from 1994 every other year. Book would be useful for people who work in scientific research in social health, medical, social science area, health policy formating and materializing structures. Data presented in this book could be interesting and beneficial for biomedical and social sciences students, social health, family medicine, management specialists for preparing their master‘s and PhD

Vilnius anapus miesto ir nemiesto opozicijos: keletas minčių apie miestų planetinę ateitį

The article analyzes Vilnius urban forest by applying the notion of planetarity and considering its implications for urban research. The author’s argument is delivered in three parts. The first part scrutinizes the difference between globalization and planetarity in a long-term perspective of social urban scholarship. The second part examines the significance of the vast amount of forest in Vilnius, as well as its lineage in the context of post-WWII urban growth. The third part regards the Karoliniškės Landscape Reserve as part of Vilnius green belt and as a potential opening in place of a former boundary, compatible with the earlier modern urban growth civic projects meant to replace the medieval city walls as “isolation belts.” Finally, the author discusses the Reserve’s three dimensions in the course of such opening—as more-than-urban heritage, non-human-centered public space, and a potential green commodification frontier.Straipsnyje pasitelkus planetiškumo sąvoką ir jos reikšmę urbanistiniams tyrimams analizuojamas Vilniaus urbanistinis miškas. Argumentai išdėstyti straipsnio trijose dalyse. Pirmojoje dalyje detaliai nagrinėjami globalizacijos ir planetiškumo skirtumai ilgalaikėje socialinės urbanistikos perspektyvoje. Antrojoje dalyje dėmesys kreipiamas į didelio miško masyvo Vilniuje reikšmę, taip pat jo vietą pokario miestų augimo kontekste. Trečiojoje dalyje Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis vertinamas kaip Vilniaus žaliosios juostos dalis ir kaip potencialus buvusių ribų atvėrimas – kreipiamas dėmesys į šio draustinio dermę su ankstesniais modernaus miestų augimo projektais, pakeitusiais Viduramžių miesto sienas, laikytinas savotiškomis „izoliacinėmis juostomis“. Tyrimas atskleidžia tris naujus šio draustinio aspektus: kaip daugiau nei urbanistinio paveldo, kaip ne į žmogų nukreiptos viešosios erdvės ir kaip potencialios žaliosios komodifikacijos sienos

Vilniaus graffiti nuo vėlyvojo sovietmečio iki 2022 metų: raidos etapai ir socialinis piešėjų bendruomenės profilis

To broaden the scope and depth of knowledge about the less explored peripheral graffiti communities, the article presents a comprehensive case study of Vilnius graffiti from the late Soviet era to 2022. It examines the aspects of the historical development and social structure, as well as the characteristics of graffiti as an illegal form of visual expression, its content and relationship to urban space, and its chronological progress from the late Soviet era to 2022. Using an extensive review of the academic literature on graffiti communities and a qualitative study carried out in 2007-2022 and based on semi-structured in-depth interviews and analysis of other sources, I dentify four chronological stages of the development of the graffiti subculture in Vilnius: the early (pre-1990) stage, the incubation period (1990-2000), the golden age (2000-2010), and the period of low tide (post-2010). The research has also showed that the social structure of the Vilnius graffiti artists’ community is characterized by a high degree of socio-ethnic heterogeneity and a fairly high degree of gender homogeneity (male dominance). It has been noted that over time, the graffiti community, a subcultural group that unites adolescents and young people, has become increasingly diverse in terms of age. An aging trend of the community has been observed. Siekiant plėsti žinių apie mažiau ištyrinėtas periferines graffiti bendruomenes apimtį ir gylį, straipsnyje pristatomas išsamus Vilniaus graffiti atvejo nuo vėlyvojo sovietmečio iki 2022 m. tyrimas. Straipsnyje atsižvelgiama į Vilniaus graffiti istorinės raidos ir socialinės struktūros aspektus, taip pat į graffiti kaip nelegalios vizualinės raiškos formos, turinio bei santykio su miesto erdve aspektus Vilniuje, jų chronologinę raidą nuo vėlyvojo sovietmečio iki 2022 metų. Remiantis plačia mokslinės literatūros apie graffiti bendruomenes apžvalga ir 2007–2022 m. vykdytu kokybiniu tyrimu, paremtu pusiau struktūruotų giluminių interviu bei kitų šaltinių analize, išskiriami keturi chronologiniai Vilniaus graffiti subkultūros raidos laikotarpiai. Jie yra: ankstyvasis (iki 1990 m.), inkubacinis (1990–2000 m.), aukso amžiaus (2000–2010 m.) ir atoslūgio (po 2010 m.) etapai. Tyrimas taip pat parodė, kad socialinei Vilniaus graffiti piešėjų bendruomenės struktūrai būdingas didelis socialinis ir etninis heterogeniškumas ir gana didelis homogeniškumas lyties atžvilgiu (dominuoja vyrai). Iš paauglių ir jaunimo subkultūrinės grupės graffiti ilgainiui tampa vis įvairesnė pagal amžiaus grupes. Stebima bendruomenės senėjimo tendencija

Lietuvos gyventojų mirtingumas ir epidemiologinis perėjimas 1849–1921 metais

With the modernization of societies, mortality is one of the key factors in the process of population change. Mortality since the middle of the 20th century in Lithuania has been widely studied in various aspects. However, the previous historical period in this field is still little studied and data on the changes in the development of Lithuanian mortality are almost unavailable. This article presents a study on the basis of the information from Roman Catholic churches death records books to reconstruct the structure of causes of death in the Lithuanian population in 1849–1921, its differences between urban and rural areas, and the links with A. R. Omran’s theory of epidemiological transition. The data of death records suggests the epi­demiological transition in Lithuania began at the end of the 19th century – the beginning of the 20th century and displays the influence of the type of place of residence on the pace of mortality change.Modernėjant visuomenėms, mirtingumas yra vienas iš esminių veiksnių gyventojų kaitos procese. Mirtingumas po XX a. vidurio Lietuvoje mokslininkų plačiai ištyrinėtas įvairiais aspektais, tačiau ankstesnis istorinis laikotarpis šiuo atžvilgiu vis dar mažai nagrinėtas ir duomenų apie Lietuvos mirtingumo raidos pokyčius beveik neturime. Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas, kuriame naudoti bažnyčių mirties metrikų aktų knygų duomenys siekiant rekonstruoti 1849–1921 m. Lietuvos gyventojų mirčių priežasčių struktūrą, jos skirtumus mieste ir kaime bei sąsajas su A. R. Omrano pasiūlyta epidemiologinio perėjimo teorija. Duomenys leidžia daryti prielaidą, kad epidemiologinis perėjimas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ir kelti klausimą apie gyvenamosios vietovės tipo – miesto ir kaimo – įtaką pokyčių tempui