Abstraktų kaip stovėjimą žyminčių objektų konceptualizacija lietuvių ir vokiečių kalbose

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama abstraktų konceptualizacija lietuvių ir vokiečių kalbose. Tyrimo objektu pa­sirinkti erdvinės būklės veiksmažodžiai stovėti ir stehen, paprastai vartojami su žmones, konkrečius daiktus, augalus ar gyvūnus žyminčiais daiktavardžiais. Straipsnyje aptariami atvejai, kai šie veiksmažodžiai vartojami su abstrakčiaisiais daiktavardžiais. Siekiama nustatyti, į kokias abstrakčias sritis nukreipiamas požymis ‚būti vertikalioje padėtyje‘. Ieškoma atsakymų į klausimus: Kokie abstraktūs dalykai gali būti konceptualizuojami kaip stovintys? Kokie abstraktai gali būti suvokiami kaip vieta, kurioje galima stovėti? Nustatyta, kad abiem kalboms būdinga metaforinė vertikalumo požymio projekcija OBJEKTAS → VEIKSMAS, ĮVYKIS, tik vokiečių kalbos pasaulėvaizdyje vertikali padėtis priskiriama kal­bai ir kiekio vienetams. Abstraktai, vartojami kaip lokatyvai, įgyja erdvinius parametrus, jie koncep­tualizuojami kaip daiktai, turintys ribas, vidų ir išorę, galintys tapti atskaitos taškais, pagal kuriuos apibūdinama kitų abstrakčių sąvokų vertikali padėtis. SKALĖ kaip erdvę organizuojanti sistema la­bai detaliai kategorizuojama abiejose kalbose